Holger Lahayne

„Jėzaus Kristaus Evangelija, skelbiama Lietuvos aukštosiose mokyklose“ – tokia LKSB vizija. Nuo 1993 metų (ir dar anksčiau) Lietuvos studentai ir LKSB darbuotojai kartu su draugais iš užsienio universitetuose pasakoja apie Dievą, Jo darbus, o ypač – apie išganymą.

Universitetai kaip mokymosi įstaigos, Europoje atsiradusios XI amžiaus pabaigoje, buvo ir tebėra Dievo laukas. Taip yra todėl, kad juose tyrinėjami Dievo darbai. Daugelis tai suprato dar iki XIX amžiaus, dėl to universitetus laikė neatskiriamus nuo krikščionybės ir tikėjimo. Neatsitiktinai virš durų į vidinį Cavendisho laboratorijos kiemą Kembridže matome eilutę iš Biblijos: „Magna opera Domini, exquisita in omnes voluntates ejus“. Tai eilutė iš Ps 111, užrašyta lotynų kalba. A. Rubšys ją išvertė šitaip: „Kokie nuostabūs Viešpaties darbai! Visi, kurie jais žavisi, nori suprasti.“ (Antrą sakinį galima versti ir taip: džiaugiasi visi, kurie juos tyrinėja.)  

Ši eksperimentinės fizikos laboratorija buvo įkurta 1874 m. kaip Kembridžo universiteto padalinys. Pirmasis „Cavendish professor of physics“ buvo Džeimsas Klerkas Maksvelas (Maxwell), vienas žymiausių fizikų mokslo istorijoje – ir Dievą tikintis žmogus. Praėjus šimtui metų, laboratorija persikėlė į modernų pastatą miesto pakraštyje. Sunku patikėti, bet Biblijos eilutė papuošė iš šį įėjimą. Dabar virš durų rašoma angliškai: „The works of the Lord are great, sought out of all them that have pleasure therein.“

Universitetas yra tikėjimo vieta. „Visi mokslininkai, taip pat ir agnostikai, ir ateistai tiki į Dievą. Tai jie privalo tam, kad galėtų savo darbą atlikti“, rašo V.S. Poythressas, matematikas ir teologas (Redeeming Science). Kad anapus mūsų egzistuoja tikras, objektyvus pasaulis; kad jis gali būti suvokiamas protu ir yra atviras racionaliam tyrinėjimui; kad tas pasaulis yra tvarkingas, kad jam būdingas reguliarumas ir jame galime atrasti dėsnius –  visa tai nėra įrodoma. Tačiau tai yra pamatinės mokslo sąlygos ir pagrindai, kuriais tikime. O visų šių dalykų šaltinis yra pats Dievas, viso pasaulio Kūrėjas.

Žinoma, toks tikėjimas nėra gelbstintis. Tikėjimas, kuris suteikia išganymą, yra tikėjimas į Kristų ir jo auką: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 36). Toks tikėjimas sujungia su Kristumi kaip M. Liuteris yra gražiai pasakęs: „Jei tiki, tada turi, ką Kristus turi.“ Heidelbergo katekizmas gelbstintį tikėjimą apibūdina taip: Tai yra „Šventosios Dvasios manyje per Evangeliją žadinamas nuoširdus pasitikėjimas, kad Dievas ... ir man vien iš malonės ir tik dėl Kristaus nuopelnų dovanoja nuodėmių atleidimą, amžinąjį teisumą ir palaimą.“ (21)

Tikintis žmogus pasitiki jam skirtais Dievo pažadais, užrašytais Jo Žodyje, todėl ir studijuoja Bibliją, kad juos ištirtų. Nagrinėjame „Gamtos knygą“ (vieno iš XVI a. moderniojo mokslo pradininkų, F. Bacono sąvoka) ir Šventąjį Raštą, užrašytąjį Dievo žodį. Abi knygos yra Dievo knygos! Jungtis tarp jų – Jėzus Kristus. Per Šventąją Dvasią Kristus yra tapęs ir dieviškojo Žodžio, Biblijos, autoriumi bei jos centru. Kristus taip pat yra ir viso pasaulio Kūrėjas: Kristuje „sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje“ (Kol 1, 16); „Visa per jį atsirado“ (Jn 1, 3).  

Studijuojant abi knygas reikia mąstyti. Dievas mąsto ir žmogus mąsto, kadangi yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Dievas davė mums proto, kad galėtume atlikti savo užduotis žemėje, bendrauti vienas su kitu bei su Juo.

Stebėtinai daug eilučių Biblijoje pabrėžia proto ir mąstymo svarbą. „Protingo žmogaus širdis ieško išmanymo, o kvailųjų burna minta kvailumu.“ (Pat 15, 14) Jėzus ragino mylėti Dievą „visu protu“ (Mt 22, 37). Paulius rašė Timotiejui: „Suprask, ką sakau...“ (2 Tim 2, 7); krikščionims Korinte pasakyta: „Nebūkite vaikai išmanymu.“ (1 Kor 14, 20) Tikintieji yra naujo, pasikeitusio, mąstymo žmonės (gr. metanoia  atsivertimas, atgaila; pažodžiui „pasikeitęs mąstymas“); turime sąmoningai mąstyti ir atnaujinti savo protą (Ef 4, 23).

Teologas Johnas Stottas šiuos dalykus akcentuoja knygoje Your Mind Matters: „Per Šventąjį Raštą Dievas kalbėjo, vadinasi, jis reiškėsi žodžiais... Bendravimui žodžiais reikia proto, gebančio perprasti ir aiškintis“. Krikščionybė savo esme yra apreiškimo religija, o šis racionalus apreiškimas nori būti suprastas. Dievas nori, kad suprastume Jo apreiškimą kūrinijoje bei užrašytame Žodyje ir kaip susieti šiuos du dalykus. Visa teologija yra Dievo žodžio pritaikymas gyvenimui šiame pasaulyje.

Knygos Issues Facing Christians Today skyriaus antraštėje J. Stottas klausia: „Ar mes sugebame mąstyti nuosekliai?“ Ir gerai pastebi: „jeigu norime teisingai gyventi, turime teisingai mąstyti“ (angl. „If we want to live straight, we have to think straight“).

Deja, mąstymo reikalai krikščionų bažnyčiose ir organizacijoje nelabai džiugina. Vis dar labai smarkiai paplitęs antiintelektualizmas – per daug nemąstyk, tik tikėk, paklusk ir veik. Jerramo Barrso straipsnis neatsitiktinai vadinasi „Apleistas protas“. Gana daug krikščionių lyderių, pastorių ir kunigų mažai skaito, nesilavina, todėl nesugeba tikintiesiems padėti atnaujinti mąstymą. Apaštalas Paulius bent žinojo graikų filosofus! 

Žinoma, ir LKSB turėtų atlikti savo namų darbus. Ir mums galioja Ch. H. Maliko (1906–1987) įspėjimas, kad negalime palikti mąstymo arenos, t.y. universitetų, priešui. Šis mokslininkas, valstybės veikėjas ir krikščionių mąstytojas iš Libano 1980 m. kalboje teigia: „Atsakingiems krikščionims iškyla dvi užduotys – išgelbėti sielą ir išgelbėti protą.“ („Dvi užduotys“)

Nemažai krikščionių galėtų replikuoti: Juk Paulius rašo, kad „pažinimas išpučia“, o „meilė ugdo“ (1 Kor 8,1). Argi mąstantiems nekyla išdidumo pavojaus? Taip, toks pavojus, be abejo, kyla. Bet Paulių reikia teisingai interpretuoti. Pažinimas kaip toks ir meilė negali būti prieštaravimai, nes tame pačiame laiške Paulius dešimt kartų rašo, kad krikščionis žino (arba turi žinoti) ką nors.

Meilė ir pažinimas yra artimai susiję. Pastorius, kuris savo bendruomenės nariams nepadeda augti pažinimu, neduoda dvasinio maisto protui ir mąstymui, paprasčiausiai jų nemyli. Tai yra tinginystės požymis, kuris su meile broliams ir seserims nieko bendro neturi. (Tik tie vyresnieji/pastoriai verti didelės pagarbos, „kurie trūsia [sunkiai dirba, vargsta], skelbdami Žodį ir mokydami“, 1 Tim 5, 17.) 

Iš protingumo galinčio kilti išdidumo priešnuodis yra bendrystė. Krikščionys yra mokiniai, jie pašaukti mokytis ir augti mokinystėje kartu su kitais. Bendrystė yra pats geriausias mokymosi kontekstas. Bendraudami su kitais, sužinome apie naujus dalykus; pamatome, kad kiti mąsto kitaip ir skirtingai žiūri į tą patį dalyką. Išmokstame klausytis ir iškelti svarbiausius mokymosi klausimus: ką aš žinau? dėl ko klystu? galbūt galiu pasimokyti iš kitų, kitaip manančių?

Įdomu, kad toks įsitikinimas buvo būdingas net ir pirmuosiuose universitetuose. Universiteto pavadinimas kilo iš lot. „universitas magistrorum et scholarium“ – visus dėstytojus ir studentus vienijanti bendrija su tam tikra nepriklausomybe. Mokytis reikia kartu ir vieniems iš kitų. Iki šiol universitetai, tačiau ir kitos asociacijos, bendrijos, klubai ir t.t. yra vietos, kur „tarpusavyje sąveikauja idėjos“, kaip rašo M. Ridley’us (Racionalus optimistas, angl. pirmo skyriaus pavadinimas drąsesnis: „When ideas have sex“).

Mūsų Bendrija, LKSB, taip pat yra puiki erdvė mokytis. Mes tai ir darome: studijuojame Bibliją, dažniausiai iš karto ir savo aplinką, ir mąstome apie perskaitytų dalykų pritaikymą universiteto gyvenime. Be to, LKSB susitinka skirtingų bažnyčių nariai, o tai praplečia visų akiratį, parturtina ir ragina mokytis iš kitų bei su kitais.

„Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai.“ (Jok 1, 22) Nors darbai žmogaus neišgano, tačiau išganytas žmogus Dievo šaukiamas geriems darbams. Tikras tikėjimas visuomet veda į praktinį veikimą. Tikintieji iš dėkingumo paklūsta Dievo įsakymams ir nori vis labiau panašėti į Kristų. Bendrijoje siekiame tarnauti Dievui, tikėjimo broliams bei seserims bei savo artimui. Raginame įtikėjusiuosius imtis  atsakomybės, atrasti savo dovanas, jungtis prie vietinių bažnytinių bendruomenių ir jose aktyviai veikti.

Pagrindinis užsiėmimas mūsų Bendrijoje – skelbti, pristatyti, liudyti (veiksmažodžiai (!), užrašyti vizijoje, misijoje ir tiksluose) Evangeliją. Evangelija – tai Geroji naujiena apie Jėzų Kristų. Viso biblinio apreiškimo šerdis yra Evangelija. Tai Geroji žinia apie tai, kad mes, nuodėmingi žmonės, esame „išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana“ (Ef 2, 8).

Evangeliją galima apibrėžti ir vienu žodžiu – Kristus. Jis Dievo dovana mums, jis tobulas teisumas ir vienintelis reikalingas Tarpininkas. „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“ (1 Tim 2, 5). Bendrijos tikėjimo išpažinimo santrauka skelbia: „Tikime, kad kaltės ir bausmės atleidimas, išlaisvinimas ir apvalymas nuo nuodėmės įvyko vien tiktai per Jėzaus Kristaus, įsikūnijusio Dievo Sūnaus, mirtį vietoj mūsų.“

Išganymas vien Kristuje ir per Kristų – šiais laikais tai provokuojantis mokymas. Juk esame pratinami prie minties, kad daug religinių kelių veda pas Dievą ir kad dvasiškai tobulėti galima įvairiais būdais.

Birželio mėnesį XIV Dalai Lama ketvirtą kartą lankysis Lietuvoje. Knygoje Tyra širdis jis teigia: „Visi [žmonės] turi prabudusiojo prigimtį, visuose yra nušvitimo, tobulybės sėkla... Siekiant tobulumo vien šios prigimties neužtenka. Ji turi būti ugdoma iki pilnatvės. Kad tai pasiektume, reikia, kad kas nors pagelbėtų. Budistai prašo padėti nušvitusio mokytojo, guru... Nors tą dieviškąją prigimtį turime visi, praktikuojantys krikščionys ją pažadina, realizuoja ir tobulina per Jėzų Kristų.“

Žinia aiški: privalome ugdyti mumyse esantį gerąjį pradą, augintis tobulybės sėklą, bet iš esmės visi esame geri, tik šiek tiek stokojantys dieviškosios paramos ir pagalbos. Asistentą galima išsirinkti kiekvienam pagal savo skonį iš religijų katalogo.

Deja, Biblija skelbia visiškai kitą žinią. Ji pabrėžia, kad žmogus ne tik serga ir reikalingas šiek tiek dvasinės slaugos. Biblija konstatuoja žmogaus dvasinę mirtį. Padėti gali tik Dievas, kuris per Kristų žmogų prikelia iš šios mirties, atgimdo iš naujo ir padovanoja naują gyvenimą. Būtent todėl „nėra niekame kitame išgelbėjimo“ (Apd 4, 12), o vien tik Kristuje. 

Dalai Lama ir jo fanai, budistai bei kiti Rytų religijų šalininkai nori mums įpiršti mintį, kad nėra vienos vienintelės teisingos religijos; kad geriau, jog pasaulyje esama daugelio religijų. Jie teigia, kad svarbiausias dalykas, netgi „kiekvienos religijos esmė“ yra „žmogaus asmeninis dvasinis tobulėjimas“, o ne Dievo egzistavimas (J. Ivanauskaitė). Kitaip tariant, mes galime būti dvasingi, religingi ir etiški be jokio Dievo! Pakanka pažinti kažkokį dvasinį pradą. Juk žmogaus „esybė yra dieviška“, todėl jis gali ir turi „Dievopi kilti“, kaip rašė  Vydūnas. Išganymo kelias pagal Vydūną paprastas: būtina žmogaus „vidaus gelmėse“ sužadinti ir sukelti „sąmonės šviesą“. Tarpininkas ir Gelbėtojas šiame veiksme nereikalingas. 

Dalai Lama antrojo vizito Lietuvoje metu (2001 m.) viename Vilniaus viešbučių susitiko su religinių bendrijų atstovais. Į katalikų žurnalistės klausimą dėl jo nuomonės apie krikščionių misionierišką veiklą Azijoje, Dalai Lama iš karto atsakė trumpai ir neįprastai kategoriškai: „That‘s not good!“ Tai nėra gerai! Blogai, kai krikščionys stengiasi atversti kitus į savo religiją, mano Dalai Lama. Deja, mes savo bendrijoje esame įsitikinę, kad tikėjimas į Kristų ir atsivertimas – būtini veiksmai. Nes yra tik du gyvenimo būdai, ir kiekvienam rinktis. 

Evangelistinis nusistatymas ir veikla nuo pat pradžių sudarė mūsų Bendrijos DNR. Tad ne visada yra lengva, kartais tenka veikti ir prieš vėją. Todėl turime būti gerai įsišakniję savo tikėjime, įsitikinę, kad jis tikrai teisingas.  O tam reikalingas mąstymas. Visi trys mūsų šūkio veiksmažodžiai – tikėti, mąstyti, veikti  – turi eiti kartu!

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 
    

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 699 04137
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas