Holger Lahayne

Prieš šimtą metų buvo atkurta Lietuvos valstybė. Dar XX amžiaus pradžioje visiškai netikėtas Rusijos ir Vokietijos imperijų žlugimas Baltijos šalims atvėrė galimybę tapti nepriklausomais politiniais vienetais. Estams ir latviams tai buvo pirmoji proga istorijoje sukurti tautinę valstybę, o lietuviams – galimybė savo respublikoje pratęsti LDK istoriją.

Šiais jubiliejiniais metais dauguma džiaugiasi ir aukština Lietuvos atsparumą bei lietuvių kaip tautos ilgaamžiškumą. Esama ir pesimistiškiau nusiteikusių, žvelgiančių į ateities tolius ir jau reginčių išnykimo vaizdus. Filosofas A. Šliogeris įsitikinęs, kad „globalizacijos malūnas neabejotinai sumals į kosmopolitinius miltus ne tik Lietuvą, bet ir Vokietiją ar Angliją“. „Globalios informacijos lavina“ – tai „šėtoniška galybė“, kuri ardo „lietuvio prigimtinės pasaulėžiūros pamatus: artumą žemei, pagarbą nežmoniškajai gamtai, sėslumą“ ir t.t. Šliogeris baiminasi, kad po penkiasdešimties metų „Lietuvos vardu vadinama bendruomenė nebeegzistuos, bus likę nebent Amerikos indėnų stiliaus rezervatų...“ („Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai“; Nerimas, 2012).

Iš tikrųjų įspūdingi emigracijos mąstai daug kam kelia pagrįstą nerimą. Viena vertus, atmosfera smarkiai kaitinama patriotiškumo jausmų, kita – įvairiausio plauko Tėvynės sargai skambina pavojaus varpais. Ką apie visą tai galvoti krikščioniui, Biblijos Dievą tikinčiam žmogui? Kaip pats Dievas žiūri į tautiškumą? Ar tautiškumas yra vertybė? Ar tautiškumas amžinas? Ar galima keisti tautybę? Kokios svarbos yra faktas, kad priklausau vienai ar kitai tautai? Kaip dėl emigracijos? Kokius orientyrus duoda Dievo žodis?

„Tautos pasklido žemėje“

Biblijos pradžioje randame Dievo įsakymą pirmiesiems žmonėms – Adomui ir Ievai bei jų palikuonims – pripildyti žemę (Pr 1, 26–28). Taip ir įvyksta. Vėliau, po tvano, viskas prasideda iš naujo, o Pradžios knygos dešimtame skyriuje, kuriame aprašytos Nojaus sūnų palikuonių giminės, randame pateiktą pirmąjį Biblijos tautų sąrašą. Iš augančių šeimų bei giminių natūraliai atsiranda ir vystosi gentys bei ištisos tautos, kurios „pasklido žemėje“ (Pr 10, 32; žr. ir 1 Met 1). 

Vien iš to galime daryti išvadą, kad tautinė, etninė ir kalbinė įvairovė yra pozityvus fenomenas. Tačiau jau kitame, vienuoliktame, skyriuje ima veržtis tamsesnė spalva: randame pasakojimą apie Babelį. Matome, kad tuo metu Mesopotamijoje („Šinaro krašte“) žmonės jau nesklinda, o atvirkščiai, eina draugėn, vienijasi su tikslu pastatyti bokštą: „pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių“ (Pr 11, 4). Bet Dievo tikslas ne toks, ir jis vėl „išsklaidė juos“ (9 eil.). Mat žmonių bokštas buvęs išdidus pasaulinės vienybės bei galios, o ne įvairovės projektas  (žr. ir Apr 13, 1–10 apie šėtoniškam žvėriui „suteiktą valdžią visoms gentims, tautoms, kalboms ir giminėms“).

Galima sakyti, kad Dievas tam tikra prasme yra visų tautų autorius bei tėvas. Senajame Testamente daug vietos skiriama aprašyti Jo bendravimui su išrinktąja tauta, Izraeliu, bet randame, kad Jis rūpinosi ir kitomis tautomis. Jis duoda Kanaano žemę izraelitams, bet ir kitoms tautoms kaip moabitams bei edomitams paskiria teritorijas (žr. Įst 2, 5–9). Tą patvirtina ir apaštalas Paulius savo pamoksle Atėnų areopage: „Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę [arba „visas žmonių tautas“], kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame...“ (Apd 17, 26–28)

Graikų klausytojams Paulius pabrėžia Dievo suverenumą ir buvimą virš visų tautų bei visos žmonijos istorijos. Antikos kultūroje toks teiginys turėjęs nuskambėti itin neįprastai. Mat tada buvo manoma, jog dauguma dievų valdo tik tam tikras tautas ir teritorijas. Dievai savotiškai buvo tautų nuosavybė, joms patarnavo ir atvirkščiai. Biblijos Dievas visai kitoks. Jis kontroliuoja visų žmonių gyvenimus ir visų tautų likimus. Todėl jis kiekvienam yra „netoli“, laukia visų tautų dėmesio bei atskaitomybės. Todėl, kaip Paulius pabrėžia, visiems žmonėms „reikia atsiversti“ (30 eil.).

Dievas yra suverenus, o tautos yra Jo plano dalis. Tai, kad mes esame ir priklausome vienai ar kitai tautai, yra Dievo valia, o ne atsitiktinumas. Tačiau negalime praleisti ir tų Pauliaus žodžių, kur jis konkrečiai kalba apie laiko ir ribų dinamiką: tautos ir jų teritorijos pavaldžios kaitai, jos atsiranda ir neretai išnyksta („jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas“). Tai akivaizdu skaitant visą Bibliją. Pabandykime Senojo Testamento tautas surasti šiandien – beveik visų jų jau seniai nebėra. Panašiai ir su Naujojo Testamento. Dėl to išvada peršasi paprasta: tautos toli gražu nėra amžinos.  

Tai, kad esame vienos ar kitos tautos nariai, kyla iš Dievo suvereniosios valios. Tačiau tai dar nieko nesako apie etiką. Atsakydami į klausimą „kaip turime elgtis?“, esame priversti orientuotis į apreikštąją arba moralinę Dievo valią, o ne į suvereniąją.

Gerbti savo protėvius, žinoti savo istoriją ir branginti gimtinę bei tėvynę yra visai natūralūs ir normalūs dalykai. Dievo suvereniąja valia mes gimstame vienoje ar kitoje tautoje, tačiau nesame joje įkalinami. Nes Dievas savo žodiniame apreiškime (pagal savo moralinę valią) nėra uždraudęs keisti nei tautinės priklausomybės, nei kalbos, kaip ir nėra įsakęs amžinai gyventi protėvių žemėje ar skrupulingai sergėti savo tautiškumą. Būti lietuviu, vokiečiu ar rusu nėra Dievo imperatyvioji moralinė tvarka, kurios negalėtume pažeisti. Dievas neįsako ir nereikalauja ištikimybės ar paklusnumo tautai. Deja, neretai nuslystama į moralinę tautinių ribų išsaugojimo pareigą.   

Tautybę galime pasikeisti, nors, žinoma, dažniausiai tai ilgas, per kelias kartas užtrunkantis procesas. Spėju, kad mano (šio straipsnio autoriaus) hugenotiškieji protėviai po išvarymo tik XIX a. pradžioje nuo prancūziškos kalbos ir tapatybės perėjo prie vokiškosios. Bet kad galima pereiti iš vienos tautos į kitą, rodo ir Senojo Testamento veikėjos Rūtos pavyzdys (žr. Rūt 1, 16: „Tavo tauta bus mano tauta...“). Šiandien Vokietijoje gimę turkai dažniai turi VFR pilietybę ir neretai save suvokia kaip (turkų kilmės) vokiečius. Net Vokietijos regionai, kur kai kurie yra gimę, jiems jau yra tapę tikra gimtine, pasireiškiančia net ir tarmišku kalbėjimu. Tačiau Turkijos prezidentas Erdoganas tokius „nutautėlius“ laiko tautos išdavikais...

Tai, kad tautos egzistuoja, kad jų yra daug ir įvairių, bendrai žiūrint, yra geras dalykas. Dėl to Dievas neliepia atsisakyti tautiškumo ar ištrinti ribas tarp kalbų, papročių ir kultūrų. Esame ir turime išlikti laisvi visokiais būdais puoselėti savo tautinį identitetą. Bet, reikalui esant, jį galime modifikuoti ar keisti. Žymūs XX a. austrai L. Vitgensteinas, K. R. Popperis, E. H. Gombrichas ir F. A. Hayekas buvo emigrantai ir tapo britais, žinoma, kai kurie ne savo noru (bėgo nuo nacionalsocialistų). Bet ir po karo jie negrįžo į Austriją prie savo „kraujo šaknų“. Jie liko britai ir save laikė tokiais.    

Tauta ir valdžia

Yra dalykų, kuriuos privalome išlaikyti: turime išlikti krikščioniškame tikėjime ir turime likti su savo sutuoktiniu (evangelikai numato vos kelias, siaurai apibrėžtas išimtis, kada skyrybos pateisinamos). Nei kilmė, nei tautybė į šį imperatyvą nepretenduoja.

„Tauta“ nėra Dievo sukūrimo institucija kaip santuoka/šeima, darbas, bažnyčia ir (pilietinė) valdžia. Kiekviena iš šių institucijų turi Dievo numatytą ir paskirtą autoriteto sferą. Tauta ar tautiškmas kaip tokie mums neturi autoriteto tikrąja žodžio prasme. Turiu paklusti pilietinei valdžiai (Rom 13, 1), bet „tautai“ kaip etnosui – ne. Reformatų teologas K. Barthas (1886–1968) teisingai pastebi, kad „tauta“ nepriklauso pagrindinėms teologijos ir etikos sąvokoms.  

Konkrečiau tariant, aš galiu mylėti savo gimtąją kalbą ir tautą, bet nenusidedu, jeigu pereinu į kitą kalbą, apsigyvenu svetur, pradedu tapatintis su kita tauta ir kultūra bei nutariu keisti pilietybę. Galime tik apgailestauti, kad kai kurios kalbos išmiršta (kaip kadaise prūsų ir dabar lyvių kalba Latvijoje) arba stipriai traukiasi (kaip Elzaso vokiečių), bet tokius procesus smerkti galime tik tada, jeigu žmonės yra verčiami tų kalbų atsisakyti, jei kalbų vartojimas draudžiamas arba neleistinai ribojamas (pvz., lietuvininkų germanizavimas Mažojoje Lietuvoje XIX a. pabaigoje).

Dievas nori, kad žmonės turėtų vienokią ar kitokią pilietinę valdžią, bet nereglamentuoja nei konkretaus būdo, nei pagrindo. Šiandien dėl valstybingumo pirmenybė teikiama tautų apsisprendimo teisei. Dauguma Europos tautų gyvena savo valstybėse. Balkanų regione neseniai tai pasiekė Kosovas, už juos anksčiau tai pavyko Baltijos šalims, o katalonai vis dar tebesigrumia su Ispanija. Istoriškai valstybės formavosi labai įvairiai, neretai karų ir užkariavimų keliu. Po kovų su Habsburgais, atsirado Helvetų federacija – šveicarus vienija bendra istorija, kultūra, vertybės ir t.t., bet ne bendra kalba ir tautiškumas. Jų kaimynai austrai istoriškai priklausė vokiečių kultūrai, kalbai (ir iš dalies, žinoma, dar tebepriklauso), bet nuo XIX amžiaus, ypatingai po II Pasaulinio karo, suformavo atskirą politinę bei tautinę savimonę.         

Kalba, kultūra, religija, istorija, taip pat ir ekonomika bei teisės klausimai – visi šie faktoriai daro įtaką valstybingumui. Tačiau, bent jau iš biblinės etikos perspektyvos, nė vienam iš jų neprivalome teikti pirmenybės. Esame laisvi formuoti valstybę vienos tautos, t.y. etnoso pagrindu, bet neprivalome tai daryti. Jeigu darome, tai nereiškia, kad vienoje valstybėje vienyti būtinai turime tik vieno etnoso pagrindu. Istorija rodo, kad tokie bandymai netrunka virsti karais (serbų bandymai po 1992, lenkų – 1921/22, vokiečių – nuo 1938, šiandieninės Rusijos ambicijos). Valstybėms būtina rasti sugyvenimo būdą su savo mažumomis, kaip tai atsitiko Suomijos švedams ar Pietų Tirolio (Italijos) vokiečiams, tapusiems teigiamais pavyzdžiais.        

Todėl neturėtume tapatinti valstybės ir etnoso, t.y. tautos. Vienos valstybės gyventojus arba piliečius vienija įvairūs dalykai kaip bendra kultūra, istorija, literatūra, vertybės, iš dalies ir tikėjimas. Natūraliai susiformuoja tam tikra vyraujanti ar pagrindinė kultūra (vok. „Leitkultur“), bet būtent kultūra, o ne tauta.

Deja, LR Konstitucijos pradžioje randamas keistas dviprasmiškumas. Įvade rašoma, kad „LIETUVIŲ TAUTA... sukūrusi Lietuvos valstybę... šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę“, o vėliau, antrame straipsnyje, rašoma: „Lietuvos valstybę kuria Tauta.“ Kokia tauta – vien lietuvių? Ar Lietuvos lenkai, rusai, latviai, žydai, vokiečiai, totoriai nekūrė ir nekuria Lietuvos valstybės? Ar vis dėlto „Tauta“ (su didžiąja „T“ raide) Konstitucijoje vadinamas tik politinis, kultūrinis, istorinis vienetas, o šiandien – visi Lietuvos piliečiai, nesvarbu, kokios tautybės? Tai pagaliau reikėtų išsiaiškinti.   

„Jos bus mano tauta“

Senasis Testamentas daug vietos skiria Dievo išrinktajai tautai, Izraeliui. Ji yra Dievui „pašvęsta tauta“, išrinkta „iš visų žemės tautų“ (Įst 7, 6). Bet jau pranašai numatė, kad ateis laikas, kai visos tautos, t.y. žmonės iš viso pasaulio, garbins Dievą; apie jas Dievas taip pat sako: „Jos bus mano tauta“ (Zach 2, 15; vien Izaijo knygoje žr. Iz 9, 5–6; 11, 3–10; 25, 6–9; 29, 18–21; 65, 25; apie išsipildymą Naujame Testamente žr., pvz.,  Apr 2, 26; 5, 9–10; 7, 9; 15, 3–4; 20, 3; 21, 24.26).

Naujojo Testamento Bažnyčioje Dievo pranašystės ėmė pildytis. Dabar Kristaus kūnui priklauso ne vien tik žydai, bet ir pagonys (nežydai). Visi tikintieji kartu yra viena „šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9). Efezo krikščionims Paulius užtikrina: „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Ef 2, 19). Tikintieji iš visų tautų jau yra „dangaus piliečiai“ (Fil 3, 20), jie turi „dangiškąją tėvynę“ (Hbr 11, 16). Jėzaus Kristaus Bažnyčią iš esmės galime laikyti viena didele virštautine bendruomene.

Bažnyčia pašaukta skelbti Kristaus Evangeliją visoms tautoms (Mt 28, 19; Apd 2, 5; Rom 1, 5), taip pat visos tautos laikų pabaigoje bus pašauktos ir į Dievo teismą (Mt 25, 32). Ar ir danguje bus tautų? Apreiškimo knygoje rašoma, kad žmonės „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ šlovins Viešpatį, stovės „priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje“ (7, 9). Vizijoje knygos pabaigoje taip pat kalbama apie tautas (21, 24). Tačiau neatrodo, kad amžinybėje egzistuos atskiros tautinės grupės kaip šiandien. Apreiškimo vizija labiau pabrėžia plačią globalinę ir tarptautinę Dievo tautos dimensiją. Kadangi Evangelija skelbiama visoms tautoms (Mk 13, 10), tad ir tikintieji rinksis iš visų tautų, tačiau jie formuos vieną išgelbėtųjų tautą (Apr 21, 3!).

Bažnyčia šioje žemėje yra būsimosios dangaus bendruomenės provaizdis. Naujajame Testamente pabrėžiama jos tautinė ir luominė vienybė bei visų žmonių lygybė (Gal 3, 28; Kol 3, 11). Tikintieji yra viena Jėzuje Kristuje (Jn 17, 21), nors kalbos, papročiai, kultūra ir t.t. gali skirtis. Kitaip negu islame, čia neteikiama pirmenybė vienai kalbai ar kultūrai. Tuo Bažnyčia atspindi Trejybės Dievą kaip vienybę įvairovėje. Todėl galime manyti, kad ir dangiškoji tauta bus viena, tačiau įvairialypė.

Kaip dabar esame, taip ir danguje su Dievu išliksime žmonės. Šioje žemėje mūsų žmogiškumą sudaro kalba, lytis, tautybė. Šeimyninė padėtis taip pat yra mūsų tapatybės elementas. Tačiau pagal Mt 22, 30 galime būti tikri, kad nei santuokos, nei įprasto šeiminio ar lytinio gyvenimo tęstinumo amžinybėje nebebus. Jeigu santuokos ir šeimos – pačių elementariausių sugyvenimo formų! – neliks arba jos bus radikaliai pasikeitusios, tai ką galvoti apie tautiškumo tęstinumą? Iš Biblijos žinome, kad mūsų individualumas bus apsaugotas, liksime konkretūs ir atpažįstami asmenys (kitaip negu budizme, kur išgelbėjimo tikslas yra būtent individo, „Aš“, ‘ištirpimas’), bet visa kita mums kol kas nežinoma. 

Tad nelieka nieko kito, kaip tik padaryti išvadą, kad žmonių politinė ir tautinė tapatybė yra laikina. Labai teisingai pastebi G. Saulytis: „Apibendrindamas drįsčiau teigti, jog tikėjimo dėmuo svaresnis už tautinį. Dvasinė tapatybė gilesnė už nacionalinę. Lietuvos kontekste šie teiginiai reikštų, jog tikintis Kristumi visų pirma yra krikščionis ir tik po to – lietuvis.“ („Tikėjimas ir tautiškumas“)

Didesnis tikėjimo dėmens svoris atsispindi ir Biblijos etikoje. Biblijoje aiškiai įsakyta mylėti Dievą, savo Viešpatį (1 Kor 16, 22; Ef 6, 24); turime mylėti sutuoktinį (Ef 5, 33), artimą (Mt 19, 19; 2 Pt 1, 7) ir netgi priešą (Mt 5, 44); be to, kaip ir Dievas, privalome mylėti „kas teisu ir teisinga“ (Ps 33, 5: žr. ir 11, 7; 45, 8), įstatymą (Ps 119, 113) ir apskritai mylėti tai, kas „gera“ (Am 5, 15). Šalia viso to Naujajame Testamente iškirtinai reikalaujama ypatingos meilės tikėjimo broliams ir seserims (Jn 13, 34–35; 1 Jn 3, 10; Ef 4, 2; Kol 1, 4; Hbr 13, 1 ir kt.). Tačiau įsakymo mylėti savo gentį, tautą ar valstybę neturime. Ir jo visai nereikia, kadangi mylėti savo kalbą, šaknis, savo kraštą ir kultūrą iš prigimties yra natūralus dalykas.

Šį skirtumą randame ir raginime 1 Pt 2, 17: „gerbkite karalių“ kaip ir visus bendrapiliečius, bet „mylėkite brolius“. Meilės sąvoka Biblijoje yra konkreti, todėl mylėti liepiama konkrečius subjektus. Mylėti visą tautą, valstybę, kraštą ar pan. galėtume tik išplėtę žodžio reikšmę. Kai krikščionis myli savo tautą, tai jo meilė reiškiasi ne tiek (gr.) filia, emocinio prisirišimo, prasme, bet daugiau kaip agape, t.y. kaip pasiaukojančioji meilė. Lk 7, 5 mini romėnų šimtininką, kuris „myli mūsų [žydų] tautą“; jo meilė reiškėsi labai konkrečiai – statant sinagogą to miesto žydams. Krikščionys yra geri piliečiai (Rom 13, 7), tačiau kartais viršija šiuos reikalavimus ir myli ne vien tik savo rato, giminės ar šeimos narius, bet ir visus, kuriems reikia pagalbos. Jiems skiria laiko, pinigų, pastangų ir t.t. ir šia prasme aukojasi jiems.

„Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę“

Biblijoje dažnai kalbama apie vieną svarbų skirstymą ir įtampą jame: apie žemiškas tautas, valstybes su jų valdžiomis bei dievišką, transcendentinę tautą ir jos valdžią; sakoma, kad egzistuoja žmonių karalystės ir Dievo karalystė, valstybė ir Bažnyčia, Dievo miestas ir žemiškasis miestas (Augustinas). Antikos kultūrose, kur religija ir politinė valdžia buvo artimai susijusios bei susipynusios, kur žemiški valdovai kartais ne tik atstovavo dievams, bet ir dėjosi dievais, prisiskirdami sau dieviškų galių, toks poliariškumas buvo nauja idėja.

Egipto faraonai save laikė dievų sūnumis ir išganymo tarpininkais, dėl to sau suteikdavo itin įspūdingus vardus kaip „Triuškintojas“ ar „Žemės stulpai“. Amenchotepas III pasivadino „Pasaulio švytinčiu saulės disku“ ir didžiuodamasis tvirtino: „Aš sukūriau begalinę didybę“. Jo sūnus Echnatonas (XIV a. pr. Kr.) „monopolizavo ryšį tarp žmogaus Dievo ir visuomenės, tuo pačiu smarkiai sureikšmindamas ir valstybinę religiją, nuo amžių gyvavusią Egipte sakralios karalystės pavidalu. Jo asmenyje aiškiausiai atsispindi ir faraoniškasis pasipūtimas, ir valstybės sudievinimas.“ (J. Assmann, Die Mosaische Unterscheidung)

Egiptologas Assmannas pabrėžia, kad Biblijos išėjimo istorija sąmoningai meta iššūkį šitokiam valdžios sudievinimui. Izraelio tautos vadovų ir karalių giminė nėra nei dieviška, nei šventa; jie nėra kilę iš dievų, herojų ar legendinių laikų. Abromas, kilęs iš šumerų Ūro, buvo tik vienas iš daugelio to miesto gyventojų. Išskirtinai pabrėžiamas tik jo tikėjimas, bet visiškai aišku, kad jis buvo normalus žmogus. Dovydas, didžiausias visų laikų Izraelio karalius, iki savo paskyrimo, turėjo paprastą profesiją – buvo piemuo. Jo įpėdinis Saliamonas prašo Dievo išminties (1 Kar 3) – kaimyninėse kultūrose buvo savaime aišku, kad karalius kaip toks jau yra išminties įsikūnijimas (juk jis dieviškas) ir jam nereikia nieko prašyti?   

Visi Izraelio valdovai buvo paprasti žmonės, tik žmonės ir niekas daugiau, kaip ir ir visos tautos kilmė taip pat nebuvo dieviška ta prasme, kad joje tekėtų koks nors ypatingas ar dieviškas kraujas. Izraelis kaip tauta buvo panaši į daugelį kitų – niekuo ne geresnė, ne tauresnė ir ne doresnė už kitas. Jos ypatingumas tik tas, kad ją, tokią esant, išsirinko Dievas. Jis ją pašaukė išskirtinumui, ypatingam šventumui ir ypatingam dėmesiui bei meilei (žr. Įst 7, 7–8). Jeigu Dievo išsirinktos, šventos tautos šaknys yra visiškai paprastos, tai ką kalbėti apie visas kitas tautas? Nėra tautų dieviškomis šaknimis, jos visos normalios ir žemiškos, tad ir nederėtų nė vienai klijuoti religiškumo etiketės ar teikti transcendentinės reikšmės.     

Tikinčiųjų maldų praktika tai patvirtina. Esame raginami melstis už karalius ir valdžias (1 Tim 2, 1–4), tuo parodant valstybės gerovės siekį bei rūpinimąsi miestu ir valstybe. Antikos religijose, nuo egiptiečių iki romėnų, tai buvo daroma per dalyvavimą imperijos kultuose: pati valdžia ir jos vadovai atliko ir kunigišką funkciją, religiją tarsi suliedami su valdžia, kadangi ir valdžia, ir tauta buvo laikomos dieviškos kilmės. Kitaip Biblijoje: tikintieji maldoje savotiškai apeina valdžios atstovus ir kreipiasi tiesiai į aukštesnę, aukščiausiąją instanciją, į patį Dievą. Tokiu būdu žmonių valdžia radikaliai sumažinama.

Jeremijo 29, 7 žydų tremtiniams liepama rūpintis savo tremties vietos, Babilono, gerove ir melstis už jį, nors toliau toje pačioje knygoje (sk. 50–51) skaitome, kad imperija vis vien bus sunaikinta. Visų laikų tikintieji peržengia pagonybėje įprastas ribas ir meldžiasi ne vien tik už savo tautą, nes ne žmonių, o Dievo reikalas teisti ir bausti. Apie Babilono teismą Iz 47, 7–9 rašoma: „Sakei sau: ‘Amžinai viešpatausiu!’... Dabar išgirsk, išlepintoji, besijaučianti jaukiai, galvojanti sau širdyje: ‘Aš, ir niekas kitas! Niekada netapsiu našle ir neišgyvensiu vaikų netekties.’ Bet ir viena, ir kita ištiks tave staiga, tą pačią dieną...“ Kaip rodo istorija, net ir galingiausios valstybės ar tautos sužlugo ir dingo nuo žemėlapio. Dėl to žydai suprato, o krikščionys iki šiol mokosi suprasti, kad rūpestis žemiškų tautų, miestų ir valstybių gerove yra geras dalykas, tačiau privalantis eiti kartu su jų laikinumo ir ribotumo suvokimu.

(bus daugiau)

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 

Juozas Mišeikis8 606 09273       

 

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 699 04137
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas