Holger Lahayne

1868 metų Didįjį penktadienį Brėmeno katedroje pirmą kartą Johanesas Bramsas (Johannes Brahms) dirigavo savo garsųjį kūrinį chorui ir okestrui "Ein Deutsches Requiem – nach Worten der Heiligen Schrift, op. 45" (Vokiškasis requiem – pagal Šventojo Rašto žodžius, op. 45). Kaip rodo pavadinimas, kūrinys neturi nieko bendro su to meto Romos katalikų bažnyčios lotyniškosiosmis Vėlinių mišiomis. Liuteronas Bramsas pasirinko ne lotynišką kūrinio tekstą, o žodžius iš Martyno Liuterio Biblijos vertimo, kurį jis pats nuo jaunumės gerai žinojo.

Spalio 25 dieną, šeštadienį, Kėdainiuose vyks seminaras-diskusija, kurioje dalyvaus įvairių evangelinių išpažinimų krikščionys iš Lietuvos evangelikų reformatų parapijų, Klaipėdos miesto bažnyčios, Tikėjimo žodžio bendrijos. Seminaro-diskusijų tikslas – susipažinti su krikščioniško ugdymo istorija, dabartine padėtimi bei pasiaiškinti, kiek krikščioniškas švietimas yra svarbus evangelikams praeityje ir šiandien, kokie sunkumai iškyla. Diskusijose galėsime labiau pažinti patys save ir vieni kitus bei tai, kaip mes atsiliepiame į pašaukimą gyventi Kristuje.

Šių metų birželį Klaipėdos universitete evangeliškosios teologijos studijas baigė trys Tikėjimo žodžio bendruomenės tarnautojai: Tauragės ir Jurbarko bažnyčių pastorius Romanas Semaška, Gargždų Tikėjimo žodžio bažnyčios pastorius Valentinas Ivanovas ir svetainės www.btz.lt tarnautoja Dalia Janušaitienė - jiems buvo suteiktas evangeliškosios teologijos bakalauro laipsnis. Kartu tapome ir „paskutiniais mohikanais“ - paskutiniąja šios specialybės studentų laida, nes Klaipėdos universitete evangeliškosios teologijos mokymo programos atsisakyta. Romanas ir Valentinas sutiko pasidalyti mintimis apie studijų metu nueitą kelią.

Dalia Janušaitienė

Ir šiomis dienomis laidotuvių metu Olandijos reformatų bažnyčiose skamba šie žodžiai: „Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ar mirštant? - Mano vienintelė paguoda yra tai, kad aš kūnu ir siela, gyvenant ar mirštant ne pats sau priklausau, bet esu mano ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė...“ Šis viltį žadinantis teiginys kiek daugiau nei prieš 450 metų buvo suformuluotas viename iš svarbiausių ir įtakingiausių evangeliškų tikėjimo išpažinimų - 1563 m. vokiečių kalba išleistame Heidelbergo katekizme.

Iki šių dienų Heidelbergo katekizmas užima ketvirtą ar penktą vietą tarp daugiausiai leidžiamų ir labiausiai skaitomų krikščioniškų knygų - po Biblijos jį lenkia tik XIV a. parašytas Tomo Kempiečio Kristaus sekimas, XVII a. baptisto Johno Bunyano Piligrimo kelionė bei XX a. pradžioje šventumo judėjimo pamokslininko Oswaldo Chamberso parašyta knygelė Viskas Jo šlovei. Heidelbergo katekizmas išverstas į visas Europos kalbas ir daugelį Azijos kalbų, o iš jo santraukų, pamokslų, kritikos ir apologijų galima sudaryti ištisas bibliotekas [4; 6].