Holger Lahayne

Kas iš tiesų yra Didysis?

Šiais, Lietuvai jubiliejiniais, metais pasirodė kelios knygos apie šalies istoriją: naujai išleistas ir gražiai apipavidalintas žymusis A. Šapokos veikalas; istorikų A. Bumblausko, A. Eidinto, A. Kulakausko ir M. Tamšaičio leidinys – Lietuvos istorija kiekvienam; ir į platesnę auditoriją orientuota tėvo ir sūnaus Bumblauskų Lietuvos istorija – Paaugusių žmonių knyga, I dalis.

Neseniai paminėtos iškilaus Biržų krašto sūnaus, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno 130–osios gimimo metinės.  Likimas jam ir jo broliui, evangelikų reformatų kunigui Adomui Šernui, lėmė gyventi didžiulių istorinių permainų laikotarpiu ir dalyvauti svarbiausiuose Lietuvos atgimimo darbuose. Pirmojo pasaulinio karo fone vykęs pasirengimas Lietuvos valstybės atkūrimui, istorinė 1918 m. vasario 16 – oji ir po jos sekęs valstybės kūrimo darbas Jokūbui Šernui buvo didžioji gyvenimo prasmė. Išauklėtas evangelikų reformatų tikėjimo dvasia Jokūbas Šernas buvo besąlyginio įsipareigojimo savo kraštui, aukojimosi dėl jo ateities pavyzdys.

Pasakojimas apie seniausią mūrinę sugriautą refomatų bažnyčią Lietuvoje, kadaise praaugusią žmones savo didybe ir grožiu. Deltuvos evangelikų-reformatų vienanavė bažnyčia – retas perėjimo iš gotikos į renesansą stiliaus pavyzdys Lietuvoje. 

Minint Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dieną kviečiame prisiminti dar vieną Lietuvos valstybei daug pasitarnavusį evangeliką – Vasario 16-osios akto signatarą Jokūbą Šerną.

J.Šernas gimė 1888 m. birželio 14 d. Jasiškių kaime (Biržų aps.). Tėvai buvo reformatai, tad ir Jokūbas vėliau aktyviai dalyvavo protestantų bažnyčios organizaciniame gyvenime.

Tai seniausia Lietuvos biblioteka, kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo įsteigta 1557 metais prie Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios. Per keturių šimtų šešiasdešimties metų istoriją Biblioteka pergyveno kitatikių pogromus ir gaisrus, buvo kilnojama iš vienos vietos į kitą. Reformatų Sinodo biblioteka labai nukentėjo nuo gaisrų ir religinių sąmyšių 1591, 1611 ir 1639 metais. Dėl gręsiančių pogromų keletą kartų buvo perkelta iš vienos kunigaikščių Radvilų valdos į kitą: buvo atsidūrusi Alantoje, 1642 m. pervežta į Kėdainius. Uždarius Kėdainių evangelikų reformatų Šviesiąją gimnaziją, 1837 m. perkelta į Slucką, iš kur 1864 m. grąžinta į Vilnių.