Istoriją pamėgau dar nepradėjęs jos mokytis. Pradinėje mokykloje. Kai ėmiau savarankiškai skaityti. Berods, 3-ioje klasėje į mano rankas pateko istorijos vadovėlis. Jau skaičiau įvairias pasakas, padavimus, visi jie mane žavėjo riterių kilnumu, vyriškumu ir nuotykiais. Ir štai, mano rankose kiek patriušusi, bet iliustruota knyga. Ne pasakų, ne legendų, bet mokslinė knyga – tikras 5-os klasės istorijos vadovėlis! Su gražiais riterių, jų herbų, pilių ar batalijos scenų paveiksliukais. Susidraugavau su istorija ilgam. Dar labiau man pasisekė, jog 4-oje klasėje, jau pradėjus mokytis istorijos, mano pirmuoju istorijos mokytoju tapo mūsų fizinio lavinimo ir istorijos mokytojas – Jonas Vilčiauskas! Jaunas, stiprus vyras, ech, mūsų berniukų neabejotinas autoritetas...nebent dėl pareigų nusileidžiantis tik mokyklos direktoriui L. Dilkui. Beje, direktorių taip pat labai, labai gerbėm, o vėliau patyriau, jog ir jam istorija buvo svarbi.