Dainora Pociūtė-Abukevičienė

1543 m. Andrea Vesalijus (1514-1564), Abraomo Kulviečio bendraamžis, publikavo savo revoliucinį medicinos veikalą „Septynios knygos apie žmogaus kūno sandarą“ („De humani corporis fabrica libri septem“),
kuriame žmogaus kūno anatomija pirmą kartą Vakarų medicinos istorijoje buvo analizuojama remiantis tikrais žmogaus kūno pavyzdžiais ir disekcijomis, o ne nuo antikos įprastomis žmogaus ir gyvūnų organizmų analogijomis.

Povilo Klybo gimimo 140 – osioms metinėms.

Adomo Šerno 130 – osioms gimimo metinėms.

Apie Nepriklausomybės akto signatarą Jokūbą Šerną (1888 – 1926) „Šiaurės rytų“ skaitytojai yra skaitę ne kartą. Jo vyresnis brolis evangelikų reformatų kunigas, superintendentas Adomas Šernas, 1917 metais dalyvavęs Vilniaus konferencijoje ir pasiūlęs iki šiol tebevartojamą žodį nepriklausomybė, prisimenamas rečiau. Gimė jis 1884 metų gegužės 25 dieną netoli Nemunėlio Radviliškio esančiame Jasiškių kaime, Elžbietos Žemaitytės ir Martyno Šerno šeimoje, kurioje, be Adomo, augo dar du broliai ir dvi seserys. Skaityti lietuviškai iš giesmyno berniuką išmokė mama, o skaityti ir rašyti rusiškai, nupirkęs rusų kalbos elementorių, jį mokė tėvas. Sulaukęs devynerių metų pradėjo mokytis Nemunėlio Radviliškio pradinėje mokykloje, kur viskas buvo dėstoma rusų kalba, o tikybos mokė vargonininkas. Kai Adomui sukako 11 metų, tėvas jį nuvežė į Rygos klasikinę gimnaziją. Baigęs tris klases ir gavęs reformatų sinodo stipendiją, išvažiavo mokytis į Slucko gimnaziją. Čia gavęs brandos atestatą, 1905 metais įstojo į Dorpato (Tartu) universiteto Teologijos filosofijos fakultetą. Vėliau prisimins, kad studijas šiame fakultete pasirinkęs dėl dviejų priežasčių – paklusęs mylimiems tėvams, kurie troško jį matyti kunigu, ir norėdamas įsitikinti krikščioniškosios religijos tiesa. Baigęs Teologijos fakultetą, 1913 metų kovo 24 dieną buvo įšventintas diakonu Vilniuje, o birželio 23 dieną ordinuotas kunigu ir paskirtas Švobiškio parapijos klebonu.

Su didžia pagarba vertiname Aleksandrą Makedonietį – didybės manijos kankintą choleriką, persigėrėlį ir apsirijėlį, nužudžiusį draugą, gali būti, kad net ir tėvą. Stebimės ir žavimės Julijumi Cezariu – buvusiu ypatingai šaltakraujišku politiku, dėl valdžios nuo kelio šlavusiu savo draugus ir nedraugus. Jo pergalingojo žygio per Galiją brydė klote nuklota lavonais bei pelenais. Visa tai vienam iš žymiausių Lietuvos filosofų netrukdo apie šiuos vyrus tarti: "Jie buvo ir liko man aukščiausiojo žmogiškumo, taurumo, vyriškumo, trumpai tarus, aukšto rango egzistencinės laikysenos pavyzdžiais." ("Arvydas Šliogeris atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną"; bernardinai.lt, 2012 09 16)