Eilinis 2015 metų Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo suvažiavimas Biržuose
Lietuvos valstybė ir jos institucijos išgyveno savo pakilimus ir nuosmukius, žlugimus. Lietuvos valstybės teritorija keitėsi arba joje šeimininkavo kitų valstybių galybės. Šios, vėl gi, iškildavo ir žlugdavo. Žemėje, kurioje šiandieną galioja Lietuvos Respublikos įstatymai, galime atrasti mažiau nei dešimt institucijų, kurios veikė ir tebeveikia šioje teritorijoje nuo Didžiųjų kunigaikščių Gediminaičių dinastijos laikų. Viena iš jų - Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia. Lietuvos evangelikų reformatų aukščiausioji institucinė vadovybė - Sinodas veikia nuo 1557 metų. Per šimtmečius Sinodas susirinkdavo įvairiose vietose, daugiausia - LDK Sostinės mieste Vilniuje. Nuo 1920 metų Lietuvos evangelikų reformatų Sinodų eilinių suvažiavimų vieta - Biržų evangelikų reformatų bažnyčia, o laikas - Joninės. Kas metai Sinodas susirenka į eilinius suvažiavimus, o poreikiui iškilus - į neeilinius posėdžius. Per 458 metus Sinodas kas metai rinkosi į savo eilinius ar neeilinius suvažiavimus, išskyrus karų ir epidemijų metus. Ilgiausios pertraukos - nuo 1945 iki 1956 ir nuo 1958 iki 1987 metų. Svetima valstybė neleido veikti krikščioniškam Lietuvos evangelikų reformatų Sinodui. Juk originalus jo pavadinimas lotynų ar lenkų kalbose skambėjo nedviprasmiškai - "Unitas Lithuaniae" arba "Jednota Litewska" ir reiškė ne ką kitą, kaip protestantų Lietuvos Sinodą. Nepaisant draudimų, minėto Sinodo priimti Bažnyčios teisiniai aktai nenustojo veikę, Bažnyčia gyvavo ir varge vykdė savo misiją. Iki 1990 metų buvo išlikusios tik 5 evangelikų reformatų bendruomenės Biržų krašte.