„... angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus."  /Lk 2,10-11/ 

Darius Širvys

Mokyti to, kas visiems ir taip atrodo savaime suprantama, - nelengvas užsiėmimas. Krikščionys gerai žino, kad jų tikėjimo esmė yra meilė Dievui ir artimui - tai Viešpaties įsakymas. Tačiau dėl mūsų širdies kietumo raginimas mylėti po kiek laiko gali pasirodyti lėkštokas ar net banaliai sentimentalus. Kur kas džiugesnė žinia apie Dievo meilę mums. Juk visada  maloniau gauti negu duoti, ar ne? Ironiška ir tai, jog, kuo dažniau girdime apie meilę Dievui ir artimui, tuo labiau mūsų „atsparumas“, o gal net įtarumas, šiai tiesai didėja. Todėl Dievas, panašiai kaip už kareivių parengimą atsakingas instruktorius, imasi netradicinių mokymo būdų. Jei tai, kas sakoma, nepasiekia per ausis, pasiekia per kojas - įveikus baudos kilometrus ar per kitokias, susimąstyti skatinančias, pamokas. Pasak C. S. Lewiso nelabojo sielų priešo personažo Paraliaus („Kipšo laiškai“), žmonės yra „gyvuliai, ir visa, ką daro jų kūnai, veikia jų sielas“. Grubokai pasakyta, tačiau įžvalga taikli - asmeninė patirtis skatina įsiklausyti ir kažką keičia mūsų širdyse.

1517 m. spalio 31 d., prieš pat visų Šventųjų šventę,  Martynas Liuteris prie bažnyčios Vitenberge durų prikalė „95 tezes", kuriose pasmerkė Bažnyčios parsidavėliškumą, indulgencijų pardavinėjimą. Ši data tradiciškai laikoma Reformacijos pradžia. Ji įtakojo daugelį pasaulėžiūrinių, kultūrinių, verslo ir politinių pokyčių Europoje bei pasaulyje.

Dažnai kitų konfesijų tikintieji Reformaciją suvokia tarsi kokį protestą, ožiavimasį, kažko neigimą. Išoriškai taip ir atrodė - iš bažnyčios buvo pašalinti paveikslai, statulos, relikvijos, švęstas vanduo.

Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą - piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą, laikančius karčius dalykus saldžiais, o saldžius karčiais! (Iz 5,20)