Holger Lahayne

Spalio gale evangelikai mini Reformacijos dieną. Mat 1517 metais spalio 31 dieną augustinų vienuolis ir teologijos profesorius Martynas Liuteris paskelbė savo 95 tezes. Tradiciškai manoma, kad jis tezes prikalė prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų. Įsivaizduojama jį drąsiai žengiant prie bažnyčios ir su dideliu ryžtu, energingai užsimojus plaktuku, pritvirtinant lotynų kalba parašytą dokumentą.

Iš tikrųjų, ko gero, buvo visai kitaip. Mes žinome tiek, kad tezes jis pirmiausiai išsiuntė savo arkivyskupui ir kad jos gana greitai buvo paviešintos. Bet ant pilies bažnyčios durų – kaip šiandien mano didžiuma istorikų – jos galbūt iš viso nekabojo. Reformacija neprasidėjo plaktuko trenksmu. Tuo laiku M. Liuteris tik siekė pradėti teologų akademinį dialogą apie atlaidų praktiką bei piktnaudžiavimą.

Kun.Tomas Šernas

Kas yra svarbu ir kas ne?

Kodėl mokinių vyrų nebuvo prie Jėzaus kapo, kodėl jie lindėjo pasislėpę ir dar užsirakinę? Mokiniai bijojo susidorojimo, nes valdžios požiūriu jie buvo pavojingi maištininko prieš politinę - religinę tvarką Jėzaus bendrininkai. Jiems grėsė jeigu ne nukryžiavimas, tai kiti rimti nemalonumai. Tuo tarpu moterys vertintos kaip nepavojingos galiojančiai religinei, politinei ir viešajai tvarkai. Moterys - nesvarbios idėjų ir politikos, viešo veiksmo lygmenyje. Į moteris valdžia kreipė mažiau dėmesio, ir jos taikos ar sąlyginės ramybės metu galėjo be baimės eiti ten, kur joms reikėjo – į turgų, parduotuves, kapines ir panašiai. Vėliau Bažnyčios priešai susivokė, jog, priešingai viskam, ką jie iki šiol buvo įpratę matyti ir suvokti, moterys yra svarbios tarp plintančių Kristaus pasekėjų ir naujų bendruomenių. Tai liudija Apaštalų darbų 9 skyrius, 1 eilutė. Tačiau visur pasaulyje paplitusi nuostata, jog moterys nėra „pirmieji žaidėjai" visuomenės politinėse grumtynėse bei religiniuose ginčuose, žinoma ir dabar, moderniaisiais laikais. Po II-ojo pasaulinio karo buvo teisiami nacistai, karo nusikaltėliai. Tyrinėtojai pažymi, jog daugybė moterų nacionalsocialistų partijos ir SS organizacijos narių išvengė teisingumo, apsimesdamos nesvarbiomis bei vyrų priverstomis. Vyrų nekaltumu ir nesvarbumu pasauliui yra sunkiau patikėti, bet moterys tradiciškai laikomos mažiau pavojingomis ir mažiau svarbiomis.

kun.Tomas Šernas

Kas yra Bažnyčia?

Atsakymo nuorodas randame Šventame Rašte, tikėjimo išpažinimuose ir teologiniuose dokumentuose, kurių oficialiai laikosi įvairios bažnyčios. Romos katalikai į Bažnyčią bei jos prigimtį žvelgia kaip į regimą kunigišką organizaciją, Jėzaus Kristaus pastatytą ant žmogaus Simono-Petro asmens, prižiūrimą ir vadovaujamą vyskupų, kardinolų bei neklystančio popiežiaus – apaštalo Petro įpėdinio. Šioje bažnyčioje moterų vadovių negali būti, taip pat moterų ar kitų pasauliečių balsas gali būti tik patariamasis. Tuo tarpu klasikinė protestantų teologija įvardija Bažnyčią tik kaip Kristaus žodžiu pašauktą krikščionių bendruomenę. Ši bendruomenė – surinkimas turi skirtingus prigimties ir prasmės ypatumus, apibūdinamus kaip regimąją (išorinę) ir neregimąją (dvasinę), taip pat ir kovojančią (esanti žemėje, ji kovoja šventame kare), ir triumfuojančią (esančią danguje) Bažnyčią.

kun. Tomas Šernas

Iš pradžių maniau, jog šio straipsnio pavadinimas turėtų būti kitoks. Jis turėjo atspindėti temą apie moterų tarnystę Bažnyčioje. Tačiau, kai pristatoma tokia tema, nepaisant diskurso plėtojimo krikščionys evangelikai mintyse jau turi neišsakytą klausimą – ar moteris gali vadovauti Bažnyčioje? Dažniausiai šis politiškai nekorektiškas bei nepatogus klausimas diskretiškai apeinamas, nes ir teologiškai jis yra sunkiai atsakomas. Utopinių Gender ideologijų sekėjams ir eiliniams ateistams jau pats klausimas ar gali yra erzinantis ir nekorektiškas, o priešinga nuomonė – visiškai nepriimtina. Žiūrint iš krikščioniškos ortodoksijos požiūrio taško, vien tokio klausimo kėlimas jau yra erzinimas, gundymas ir žmogiškos puikybės skatinimas.

 Darius Širvys

Šiuolaikiniame pasaulyje klesti įsitikinimų ir pasaulėžiūrų įvairovė. Net sakoma - kiek žmonių, tiek nuomonių. Tai ypač akivaizdu, kai pokalbis pakrypsta tikėjimo, religijos temomis. Ne vienas jaučiasi kompetentingas, nes tikėjimas neretai suprantamas kaip individualaus skonio ir pasirinkimo dalykas. Tikiu taip, kaip noriu ir suprantu, - kas uždraus ir pasakys, kaip reikia tikėti? Tiesa, jog yra daug tikėjimų ir netikėjimų, įsitikinimų, kultų - „juk visi kažkuo tiki". Svarbu, kad nesipyktų...