„Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas. Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą" (Jn 3, 35-36)

Velykos yra džiaugsminga šventė. Džiaugsmingai skamba bažnyčių varpai, žmonės vienas kitą sveikina, šeimų nariai susitinka ir eina valgyti šventinių patiekalų. Kaip krikščionys evangelikai mes žinome, jog ne mūsų pastangomis ir darbais įgyjamas išganymas, o tik per Jėzų Kristų. Tikrai galime švęsti Viešpaties pergalę, sveikinti vienas kitą ir lankytis svečiuose. Šviesi ir šlovinga krikščionių šventė. Tačiau ir šventėje mes turime būti pasirengę ne tik šlovei ir rūpesčio neaptemdytam džiaugsmui:

"Todėl ir Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą, kentėjo už vartų.
Taigi išeikime pas Jį už stovyklos, nešdami Jo paniekinimą. Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo." (Hbr 13,12-14)

Už miesto, kuris iš esmės, yra žmonių bendruomenės pasiektų saugumo ir komforto garantijų vieta, kentėjo Jėzus. Už vartų, kažkur paribyje, už žmonių gyvenamos vietos, vietoje pramintoje mirties simboliu Golgota (hebr. – kaukolė), kur galimybės baigiasi.

Mes, krikščionys, dėl Jėzaus Kristaus turime būti pasiruošę išeiti iš savo "stovyklos". Juk visą savo gyvenimą mes dažniausiai neužsiimame niekuo kitu, kaip savo gyvenimo "stovyklos" tobulimu. Mes įprantame prie tam tikro maisto, tam tikro pomėgio, mėgstame tam tikrą muziką ir mus nervina, kai esame priversti klausytis kitokios muzikos. Norisi sugrįžti į savo "muzikinę stovyklą". Savo namuose žinome kokie daiktai ir kur padėti, bet nemenkų rūpečių sukelia net ir maži mūsų "stovyklos" įprastinės tvarkos pakeitimai.