Tada Jobas, atsakydamas Viešpačiui, tarė: "Žinau, kad tu gali visa padaryti; ką tik užsimoji, tą gali įvykdyti. `Kas temdo mano užmojį, kalbėdamas neapgalvotais žodžiais?` Iš tikrųjų kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, viršijančius mane savo nuostabumu, kurių neišmaniau. `Klausykis, aš kalbėsiu; aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk.` Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys mato tave; todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose." (Job 42, 1-6)

WARC generalinis sekretorius kun. dr. Setri Nyomi pamokslas paskelbtas per Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo iškilmingų sekmadienio pamaldas Biržuose 2009 06 21

Šv. Rašo skaitiniai: 1 Samuelio 17, 32-50; Morkaus 4, 35-41

Būna, kad skaitai žmogus protingas knygas, medituoji, susikaupi, atlieki savo pareigas, stengiesi būti dvasingu ir išmintingu. Tačiau lieki toks (-ia) kaip ir buvai, erziniesi, pyksti ir taip toliau. Praregėjimai kartai užklumpa visai nelauktai. Sėdi, žiūri pro langą, atsimini kokį savo gyvenimo įvykį. Neįtempi nei savo valios, nei jausmų, bet tarsi švelnus palytėjimas į tave ateina paprasti atradimai. Staiga, iš asmeninio gyvenimo įvykių ir pergyvenimų išplaukia aiškus suvokimas, kad gyvenime yra kūniškas badas ir dvasiškas badas. O tas dvasios badas yra labai konkretus ir, ko gero, svarbesnis už kūno badavimą. Būna, kad be jokių pastangų rimtai suvoki, kad tavo gyvenime iki šiol, jeigu ko ir trūko, tai tik meilės. Meilės mums niekuomet nebuvo per daug. Mes esame Dievo vaikais, Jis mus šaukia į Meilę.

Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. (Kol 3,1 )

„Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas. Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą" (Jn 3, 35-36)