kun. Tomas Šernas

Iš pradžių maniau, jog šio straipsnio pavadinimas turėtų būti kitoks. Jis turėjo atspindėti temą apie moterų tarnystę Bažnyčioje. Tačiau, kai pristatoma tokia tema, nepaisant diskurso plėtojimo krikščionys evangelikai mintyse jau turi neišsakytą klausimą – ar moteris gali vadovauti Bažnyčioje? Dažniausiai šis politiškai nekorektiškas bei nepatogus klausimas diskretiškai apeinamas, nes ir teologiškai jis yra sunkiai atsakomas. Utopinių Gender ideologijų sekėjams ir eiliniams ateistams jau pats klausimas ar gali yra erzinantis ir nekorektiškas, o priešinga nuomonė – visiškai nepriimtina. Žiūrint iš krikščioniškos ortodoksijos požiūrio taško, vien tokio klausimo kėlimas jau yra erzinimas, gundymas ir žmogiškos puikybės skatinimas.

 Darius Širvys

Šiuolaikiniame pasaulyje klesti įsitikinimų ir pasaulėžiūrų įvairovė. Net sakoma - kiek žmonių, tiek nuomonių. Tai ypač akivaizdu, kai pokalbis pakrypsta tikėjimo, religijos temomis. Ne vienas jaučiasi kompetentingas, nes tikėjimas neretai suprantamas kaip individualaus skonio ir pasirinkimo dalykas. Tikiu taip, kaip noriu ir suprantu, - kas uždraus ir pasakys, kaip reikia tikėti? Tiesa, jog yra daug tikėjimų ir netikėjimų, įsitikinimų, kultų - „juk visi kažkuo tiki". Svarbu, kad nesipyktų...

Ar tikrai Jėzus taip pasakė?

"...negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams." (Mk 7, 27)

Ar yra tekę skaityti Biblijos ištrauką, kurią perskaitęs lieki visiškai susipainiojęs? Panašu, jog ši ištrauka yra viena iš tokių. Ir iš tiesų, tai yra ištrauka iš Dievo Žodžio, kuri skamba keistai. Turbūt ją būtų galima apibūdinti kaip itin nesmagią ir nemalonią. Tai vienas iš keleto atvejų, kai Jėzus kalba užgauliai. Ir aš tikiu, jog tai vienintelis atvejis, kai Jėzus yra užgaulus su moterimi, kuri kenčia. Jis sako šiai moteriai: "Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams." (Mk 7, 27)

Mieli evangelikai reformatai, kartu su pasaulio krikščionimis per Velykas džiaugsmingai švenčiame Jėzaus prikėlimą iš mirusiųjų. Krikščionys šią žinią skelbia viešai, visam pasauliui. Nors šią žinią visi krikščionys viešai skelbia, tačiau nebūtinai visi privačiai ir asmeniškai gyvena šia žinia bei šiuo tikėjimu. Juk ne viskas, ką žmonės viešai deklaruoja mokesčių inspekcijoje, ir yra tai, iš ko jie gyvena. Ir mes, besidžiaugdami Velykų švente neužmirškime, ką švenčiame ir viešai, ir privačiai, ir asmeniškai – Jėzaus prikėlimą.

„... angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus."  /Lk 2,10-11/