2016 m. gegužės 3-ją Panevėžyje antrąjį kartą susirinko bendra Tikėjimo Žodžio bendrijos ir Evangelikų reformatų Bažnyčios komisija. Pirmą kartą (2016.04.01.) susirinkusi komisija nusprendė ruošti teologinius dokumentus, kuriais remiantis būtų galima grįsti abiejų Bažnyčių susitarimus ekumeniniam bendradarbiavimui.

"Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi".
Eklz. 3,1

Atrodo, jog reformatų Bažnyčioje atėjo metas apgalvoti savo viziją ir misiją. Suvokti, kas mes esame, kur link einame, kur norime nueiti - ką norime pasiekti, kokiais būdais to sieksime. Jeigu įvardijame, ką norime pasiekti, tai įvardijame savo viziją. Kai nusprendžiame, kokiais būdais sieksime savo vizijos, tai įvardijame savo misiją.

Iš pradžių reikia apibrėžti, kas mes, t.y. reformatų Bažnyčia, esame. Kokioje padėtyje esame. Jeigu tiksliai tai įvardinsime, bus lengviau suvokti ir nubrėžti mūsų viziją su misija.

Tik prasidėjus 2016-siems metams, sausio 9-ją, Bažnyčioje Tikėjimo Žodis įvyko atviras visuotinis susirinkimas – Sinodas. Jame svečių teisėmis buvo pakviesti dalyvauti ir Reformatų Bažnyčios atstovai. Sveikinimo žodį ir ateities galimo bendradarbiavimo viziją išsakė Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kunigas Tomas Šernas. Šiame susirinkime reformatams atstovavo ir Sinodo kuratorius Giedrius Vaitiekūnas bei Vilniaus parapijos klebonas kun. Raimondas Stankevičius.

Sinodas buvo pradėtas pastorių Tarybos pirmininko Ramūno Juknos įžanginiu žodžiu, Bažnyčios šlovintojų giesmėmis, vyr. pastoriaus Gabrieliaus Lukošiaus pamokslu bei maldomis.

"Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą To, kuris jį sukūrė".
Kol 3, 9-10

Gimęs tvartelyje Dievo Sūnus nenori tavęs apakinti savo karališku spindesiu ir didingumu. Jėzus tave nori turėti kaip draugą, bet ne tarną. Jėzaus gundyme Šėtonas siūlė vadovavimą visoms karalystėms, bet Jėzus atsisakė. Dar yra patvirtinimas Šventajame Rašte, nes parašyta: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas" Jono 15,15

Laisvas žmogus pats turi nueiti skirtą kelią. Jo atsivertimas, tapimas Jėzaus draugu – tai gyvas pasikeitimo ir atsinaujinimo procesas mumyse. Dievas tik pastato kelio ženklus mūsų gyvenimo kelyje. Ženklai nurodo: „Atsargiai, čia yra aklavietė, čia posūkis, čia žaidžia vaikai, čia judėjimas draudžiamas."

Jėzus nori tų, kurie vykdytų jo valią kaip draugai, bet ne kaip tarnai. Jėzus mums siūlo savo meilę. Juk Evangelija sako: "Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda". Jono 15,13

Kalėdų šventės - ypatinga proga paprašyti Dievo, kad jis jus, jūsų santykius, jūsų šeimą ir jūsų Bažnyčią atnaujintų. Pagal Viešpaties atvaizdą.

Kun. Tomas Šernas
Generalinis superintendentas

Krikščioniškos konfesijos skirtingose tautose turi įvairiausių tradicijų, kurių laikymasis papuošia Velykų šventes. Kadangi evangelikai su abejone žvelgia į žmonių tradicijas Bažnyčioje, pakilkime aukščiau tradicijų – į dvasinį lygį. O „dvasinis" lygmuo neretai prasideda gana nuspėjamai. Dažnas bažnyčią lankantis žmogus sutiktų su nuomone, kad jis yra geresnis už kriminalinį nusikaltėlį, kad jis ir jo bendruomenė yra teisingesni už kitus. Taip pat „tradiciniai" krikščionys iš aukšto žvelgia į „netradicinius", visai nesigilindami į tikėjimo subtilybes. Kitai smerkiančiai nuomonei susidaryti dažnai užtenka vien bulvarinės, nekrikščioniškos žiniasklaidos. Bažnyčios tradiciškumą vėlgi suprantame visaip. Vienam Bažnyčia yra tik istorijos būrelio ar muziejaus priedas, antram – priedas prie pareigų universiteto katedroje, trečiam – pozityvus politinis fonas. Jiems krikščionybė yra nepavojinga ir prijaukinta graži tradicija, istorinis ir kultūrinis paveldas. Savo ruožtu, „netradiciniai" krikščionys dažnai linkę save vertinti kaip labiau teisius. Taigi Velykas švenčiame kaip mokame, kaip tikime. Visi stengiamės būti „realistais", to realizmo besisemdami iš aplinkinio politinio – socialinio pesimizmo.