Balandžio 24-27 dienomis Lietuvoje darbiniu vizitu viešėjo Lippes Bažnyčios delegacija, vadovaujama šios Bažnyčios generalinio superintendento kun.Dietmar'o Arends'o. Su juo į Lietuvą atvyko šios Bažnyčios užsienio ryšių koordinatorė kun.Kornelija Schauf ir ryšių su Lietuva komiteto pirmininkas kun.Frankas Eriksmeier.

Paul Washer (2006 m.)

Šįvakar pasakysiu pamokslą, kuris papiktino nesuskaičiuojamą daugybę bažnytininkų. Jis papiktino daugybę vyresnio amžiaus žmonių. Jis papiktino daugybę jaunų žmonių. Daugelis jaunuolių, kuriems pasakiau šį pamokslą, baisiai įširdo, bet klausydami jo labiausiai niršo tų jaunuolių tėvai. Pamačiau kai ką, kas mane ganėtinai nustebino: jei tėvams pavyksta išpešti iš savo vaikų tam tikrą pareiškimą, kad šie išpažįsta tikį Jėzų Kristų, tėvai atkakliai laikosi to pareiškimo ir jis jiems teikia užtikrinimą bei džiaugsmą. O jei kas ateina ir tuo suabejoja, tėvai iškart sunerimsta. Atrodo, kad mums geriau laikytis įsitvėrus apgaulingos vilties nei išgirsti tiesą.

2016 m. balandžio 1-ją Panevėžyje susirinko bendra Tikėjimo Žodžio bendrijos ir Evangelikų reformatų Bažnyčios komisija tolimesnio ekumeninio bendradarbiavimo galimybėms aptarti. Reikia pažymėti, jog abiejų bažnyčių bendradarbiavimas jau vyksta leidybos, ikimokyklinio, mokyklinio švietimo bei teologinio mokymo srityse.

Holger Lahayne

• Sandora

Septintame skyriuje (Apie Dievo sandorą su žmogumi) aptinkame vieną iš svarbiausių temų tiek išpažinime, tiek apskritai visoje reformatų-presbiterijonų teologijoje – apie Dievo sandorą (sandoras) su žmogumi. Iš karto konstatuojama: „Atstumas tarp Dievo ir Jo kūrinio toks didelis, kad, nors protingi kūriniai turėtų Jam paklusti kaip Kūrėjui, vis dėlto jie nepajėgūs nei suvokti, nei priimti iš Dievo jokio palaiminimo ar atlygio, jeigu Jis pats prie jų neprisiartintų. Todėl Dievas malonėjo sudaryti su žmogumi sandorą“ (7, 1).

Ar jau pradėjote galvoti apie Velykas? Turbūt dauguma esate girdėję Hanso Kristiano Andersono pasaką - „Bjaurusis ančiukas“. Aš asmeniškai vaikystėje žiūrėdavau animacinius filmus apie bjaurųjį ančiuką prieš eidamas į mokyklą. Taip pat žinau dainą – Taylor Swift „You belong to me“, kurioje taip pat yra matomas „bjauriojo ančiuko“ reiškinys, mano močiutė žiūrėjo net keletą skirtingų serialų, kur buvo pagrindinė mintis paremta, jei galima taip pavadinti, pagal „bjauriojo ančiuko“ stebuklą.

"Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi".
Eklz. 3,1

Atrodo, jog reformatų Bažnyčioje atėjo metas apgalvoti savo viziją ir misiją. Suvokti, kas mes esame, kur link einame, kur norime nueiti - ką norime pasiekti, kokiais būdais to sieksime. Jeigu įvardijame, ką norime pasiekti, tai įvardijame savo viziją. Kai nusprendžiame, kokiais būdais sieksime savo vizijos, tai įvardijame savo misiją.

Iš pradžių reikia apibrėžti, kas mes, t.y. reformatų Bažnyčia, esame. Kokioje padėtyje esame. Jeigu tiksliai tai įvardinsime, bus lengviau suvokti ir nubrėžti mūsų viziją su misija.

1647 metais pasirodęs presbiterijonų Vestminsterio tikėjimo išpažinimas reformuotoje kalvinistinėje tradicijoje yra paskutinis tos epochos reikšmingas protestantų išpažinimas. Atsitiktinai sudarytas tuo pačiu metu kaip ir Vestfalijos taika, jis taip pat užbaigia ir reformacijos kaip konfesijų formavimosi bei konfliktų epochą. Be to, šis išpažinimas yra ne tik paskutinis tarp gausių bažnytinių dokumentų, bet ir, galima drąsiai sakyti, – jos karūna. Kažin ar surastume kitą išpažinimą, tokį tikslų žodžiu ir tokį precizišką išraiška. Jis – lyg deimantas, virtinę metų šlifuotas daugiau negu šimto teologijos žinovų ir praktikų. Anglosaksiškoje erdvėje iki šių dienų jis yra vienas žinomiausių protestantiškų tikėjimo išpažinimų. Be to, šis išpažinimas nurodo kitokį vienybės bei susitaikymo kelią, negu švietėjiškoji teologija: plataus ir tvirto susitarimo svarbiausiais klausimais, biblinės tiesos išsaugojimo ir išlaikymo bei atvirumo kritikai kelią.

ANDRĖJA LIUDŽIŪTĖ

Nežinau, ar tikrovė gali virsti į sapną, ar sapnas gali tapti tiesa, bet visa, kas nutinka, bet kuriuo atveju vienoje ar kitoje tikrovėje yra savaip tikra.

Tai buvo tik dar viena eilinė diena. Galbūt su papildomu absurdo kiekiu dienotvarkėje, tačiau, nepaisant visko, tai buvo nauja pradžia, kuri, kaip ir viskas gyvenime, vos tik pažadinusi ir išlipusi drauge su manimi iš lovos, su kiekviena sekunde artėjo pabaigos link. Keista, tiesa? Kiekvieną dieną žengiame žingsnį pirmyn, tikėdamiesi kažko pasiekti ar išmokti, tikėdamiesi kažką atrasti ar sukurti, o gyvenimas papraščiausiai eina myriop.