Mieli evangelikai reformatai, kartu su pasaulio krikščionimis per Velykas džiaugsmingai švenčiame Jėzaus prikėlimą iš mirusiųjų. Krikščionys šią žinią skelbia viešai, visam pasauliui. Nors šią žinią visi krikščionys viešai skelbia, tačiau nebūtinai visi privačiai ir asmeniškai gyvena šia žinia bei šiuo tikėjimu. Juk ne viskas, ką žmonės viešai deklaruoja mokesčių inspekcijoje, ir yra tai, iš ko jie gyvena. Ir mes, besidžiaugdami Velykų švente neužmirškime, ką švenčiame ir viešai, ir privačiai, ir asmeniškai – Jėzaus prikėlimą.

„... angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus."  /Lk 2,10-11/ 

Darius Širvys

Mokyti to, kas visiems ir taip atrodo savaime suprantama, - nelengvas užsiėmimas. Krikščionys gerai žino, kad jų tikėjimo esmė yra meilė Dievui ir artimui - tai Viešpaties įsakymas. Tačiau dėl mūsų širdies kietumo raginimas mylėti po kiek laiko gali pasirodyti lėkštokas ar net banaliai sentimentalus. Kur kas džiugesnė žinia apie Dievo meilę mums. Juk visada  maloniau gauti negu duoti, ar ne? Ironiška ir tai, jog, kuo dažniau girdime apie meilę Dievui ir artimui, tuo labiau mūsų „atsparumas“, o gal net įtarumas, šiai tiesai didėja. Todėl Dievas, panašiai kaip už kareivių parengimą atsakingas instruktorius, imasi netradicinių mokymo būdų. Jei tai, kas sakoma, nepasiekia per ausis, pasiekia per kojas - įveikus baudos kilometrus ar per kitokias, susimąstyti skatinančias, pamokas. Pasak C. S. Lewiso nelabojo sielų priešo personažo Paraliaus („Kipšo laiškai“), žmonės yra „gyvuliai, ir visa, ką daro jų kūnai, veikia jų sielas“. Grubokai pasakyta, tačiau įžvalga taikli - asmeninė patirtis skatina įsiklausyti ir kažką keičia mūsų širdyse.