Holger Lahayne

• Sandora

Septintame skyriuje (Apie Dievo sandorą su žmogumi) aptinkame vieną iš svarbiausių temų tiek išpažinime, tiek apskritai visoje reformatų-presbiterijonų teologijoje – apie Dievo sandorą (sandoras) su žmogumi. Iš karto konstatuojama: „Atstumas tarp Dievo ir Jo kūrinio toks didelis, kad, nors protingi kūriniai turėtų Jam paklusti kaip Kūrėjui, vis dėlto jie nepajėgūs nei suvokti, nei priimti iš Dievo jokio palaiminimo ar atlygio, jeigu Jis pats prie jų neprisiartintų. Todėl Dievas malonėjo sudaryti su žmogumi sandorą“ (7, 1).

Ar jau pradėjote galvoti apie Velykas? Turbūt dauguma esate girdėję Hanso Kristiano Andersono pasaką - „Bjaurusis ančiukas“. Aš asmeniškai vaikystėje žiūrėdavau animacinius filmus apie bjaurųjį ančiuką prieš eidamas į mokyklą. Taip pat žinau dainą – Taylor Swift „You belong to me“, kurioje taip pat yra matomas „bjauriojo ančiuko“ reiškinys, mano močiutė žiūrėjo net keletą skirtingų serialų, kur buvo pagrindinė mintis paremta, jei galima taip pavadinti, pagal „bjauriojo ančiuko“ stebuklą.

"Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi".
Eklz. 3,1

Atrodo, jog reformatų Bažnyčioje atėjo metas apgalvoti savo viziją ir misiją. Suvokti, kas mes esame, kur link einame, kur norime nueiti - ką norime pasiekti, kokiais būdais to sieksime. Jeigu įvardijame, ką norime pasiekti, tai įvardijame savo viziją. Kai nusprendžiame, kokiais būdais sieksime savo vizijos, tai įvardijame savo misiją.

Iš pradžių reikia apibrėžti, kas mes, t.y. reformatų Bažnyčia, esame. Kokioje padėtyje esame. Jeigu tiksliai tai įvardinsime, bus lengviau suvokti ir nubrėžti mūsų viziją su misija.

1647 metais pasirodęs presbiterijonų Vestminsterio tikėjimo išpažinimas reformuotoje kalvinistinėje tradicijoje yra paskutinis tos epochos reikšmingas protestantų išpažinimas. Atsitiktinai sudarytas tuo pačiu metu kaip ir Vestfalijos taika, jis taip pat užbaigia ir reformacijos kaip konfesijų formavimosi bei konfliktų epochą. Be to, šis išpažinimas yra ne tik paskutinis tarp gausių bažnytinių dokumentų, bet ir, galima drąsiai sakyti, – jos karūna. Kažin ar surastume kitą išpažinimą, tokį tikslų žodžiu ir tokį precizišką išraiška. Jis – lyg deimantas, virtinę metų šlifuotas daugiau negu šimto teologijos žinovų ir praktikų. Anglosaksiškoje erdvėje iki šių dienų jis yra vienas žinomiausių protestantiškų tikėjimo išpažinimų. Be to, šis išpažinimas nurodo kitokį vienybės bei susitaikymo kelią, negu švietėjiškoji teologija: plataus ir tvirto susitarimo svarbiausiais klausimais, biblinės tiesos išsaugojimo ir išlaikymo bei atvirumo kritikai kelią.

ANDRĖJA LIUDŽIŪTĖ

Nežinau, ar tikrovė gali virsti į sapną, ar sapnas gali tapti tiesa, bet visa, kas nutinka, bet kuriuo atveju vienoje ar kitoje tikrovėje yra savaip tikra.

Tai buvo tik dar viena eilinė diena. Galbūt su papildomu absurdo kiekiu dienotvarkėje, tačiau, nepaisant visko, tai buvo nauja pradžia, kuri, kaip ir viskas gyvenime, vos tik pažadinusi ir išlipusi drauge su manimi iš lovos, su kiekviena sekunde artėjo pabaigos link. Keista, tiesa? Kiekvieną dieną žengiame žingsnį pirmyn, tikėdamiesi kažko pasiekti ar išmokti, tikėdamiesi kažką atrasti ar sukurti, o gyvenimas papraščiausiai eina myriop.

Holger Lahayne

Reformacijos laikotarpis, prasidėjęs apie 1520-uosius, trunka iki XVII a. vidurio. Po jo Europa atgimsta smarkiai pakitusi – Viduramžius išstumia Naujieji laikai. M. Liuterio ir U. Cvinglio – dviejų kunigų, tapusių reformatoriais, sužadintas judėjimas, iš pradžių tesiekęs tik tikėjimo, teologinio mokymo bei bažnytinio gyvenimo atnaujinimo, netrukus virto ir politiniu. Mat tais laikais žmonių maldingumas ir visuomeninis gyvenimas, bažnytinė bendruomenė bei politinė valdžia, krikščioniškoji ir politinė veikla buvo daug glaudžiau susijusios negu dabar.

Tad nieko keista, kad atkaklios bei ilgai trukusios grumtynės vardan tikrosios Evangelijos bei teisingos Bažnyčios peraugo į karinius susirėmimus. Pirmieji, kilę Šveicarijoje, buvo Kapelio karai (1529–1531), po jų Vokietijoje įsiplieskė Šmalkaldeno karas (1546–1547); Prancūzijai teko iškęsti itin ilgą pilietinį karą (hugenotų karai, 1562–1598); Nyderlanduose 1568 metais taip pat užvirė dešimtmečius trukusi išsilaisvinimo kova, žymėjusi reformuotųjų olandų konfliktą su katalikais ispanais.

Kiekvienais metais Pasaulio reformuotų bažnyčių unijai (angliškai: World Communion of the Re-formed Churches, toliau bus naudojamas trumpinys - WCRC) priklausančių Europos regiono Reformatų ir Presbiterionų Bažnyčių vadovai ir jų atstovai susirenka aptarti iškylančius klausimus, pasidalinti savo šalies bažnytinio gyvenimo iššūkiais. Vyksta neformalus bendradarbiavimas. Tokie susitikimai - gera vieta sužinoti, kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais gyvena konkrečioje Europos šalyje veikianti Reformatų ar Presbiterionų Bažnyčia. Be atskirų Bažnyčių atstovų suvažiavime dar dalyvauja Reformatų Bažnyčių susivienijimų konkrečioje šalyje vadovai. Pvz.: Vokietijoje veikia keletas viena nuo kitos nepriklausomų Refomatų Bažnyčių ir gausu atskirų bendruomenių, priklausančių jungtinių Bažnyčių sinodams. Dauguma tokių Bažnyčių yra apsijungusios į Vokietijos reformatų sąjungą.

Holger Lahayne

POSOVIETINĖS VISUOMENĖS ESKIZAS (klausyti: )

Įvadas: Ar Lietuva vis dar – krikščioniškas kraštas?

1998 metų rudenį su žmona apkeliavome šiaurinę Nemuno pakrantę nuo Panemunės pilies iki Vilkijos. Aplankėme ir Veliuoną. Miestelio bažnyčia – viena seniausių Lietuvoje. Zakristijonas leido užlipti į bažnyčios bokštą ir žavėtis Nemuno slėnio panorama. Bažnyčia gali didžiuotis ir kitu turtu – didele krikščioniškų organizacijų vėliavų kolekcija iš prieškario laikotarpio. Moterų sąjunga, Blaivybės draugija ir skautai, įvairūs politiniai, labdaros ir švietimo sambūriai. Belieka tik stebėtis to meto katalikiškų organizacijų gausa tokiame mažame miestelyje!

Šis pavyzdys rodo, kad prieš karą Lietuvos visuomenė buvo labai religinga, o bažnyčių nariai – itin aktyvūs. Tai, beje, atsispindėjo ir universitetuose. Studentų skaičius, palyginus su šiais laikais, buvo labai mažas – tikriausiai nė dešimt tūkstančių nesiekė. Tačiau studentiškų korporacijų, organizacijų ir politinių susivienijimų skaičius buvo tiesiog stulbinantis. Kone kiekvienas studentas buvo vienaip ar kitaip ideologiškai angažuotas.