Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks /Lk 19,40/

Sakoma, kad būtina bent kartą metuose apsilankyti vietose, kuriose niekada nebuvai, kad kitaip pažiūrėtum į „savo pasaulį“.

Ankstų sekmadienio rytą prie Biržų bažnyčios rinkosi reformatai ir dviem mikroautobusais, vairuojamais parapijos pirmininko Merūno bei kun. Rimo leidosi, nebijau tvirtinti, į jų niekada nelankytas vietas: N.Akmenę, Alkiškius, Mažeikius, Griežę.

Erik Raymond

Pamenu, kad pradėjęs tarnauti visu etatu mąsčiau, jog didelę dalį laiko turėčiau skirti apologetikos tyrinėjimui ir studijoms. Tai tapo netikėtu daugybės palaiminimų šaltiniu. Turbūt didžiausiu palaiminimu laikau tai, jog mano tikėjimas vis stipriau remiasi į Biblijos įkvėpimą bei autoritetą. Be abejo, tuo pačiu mačiau, kaip stiprėja mano gebėjimas ginti Bibliją, kam nors bandant paneigti jos patikimumą. Ir nors galimybė ginti ir skleisti krikščionybę man teikė malonumą, aš pirmiausiai buvau vietinės bažnyčios pastorius, o ne apologetas.

2016 m. gegužės 3-ją Panevėžyje antrąjį kartą susirinko bendra Tikėjimo Žodžio bendrijos ir Evangelikų reformatų Bažnyčios komisija. Pirmą kartą (2016.04.01.) susirinkusi komisija nusprendė ruošti teologinius dokumentus, kuriais remiantis būtų galima grįsti abiejų Bažnyčių susitarimus ekumeniniam bendradarbiavimui.

Balandžio 24-27 dienomis Lietuvoje darbiniu vizitu viešėjo Lippes Bažnyčios delegacija, vadovaujama šios Bažnyčios generalinio superintendento kun.Dietmar'o Arends'o. Su juo į Lietuvą atvyko šios Bažnyčios užsienio ryšių koordinatorė kun.Kornelija Schauf ir ryšių su Lietuva komiteto pirmininkas kun.Frankas Eriksmeier.

Paul Washer (2006 m.)

Šįvakar pasakysiu pamokslą, kuris papiktino nesuskaičiuojamą daugybę bažnytininkų. Jis papiktino daugybę vyresnio amžiaus žmonių. Jis papiktino daugybę jaunų žmonių. Daugelis jaunuolių, kuriems pasakiau šį pamokslą, baisiai įširdo, bet klausydami jo labiausiai niršo tų jaunuolių tėvai. Pamačiau kai ką, kas mane ganėtinai nustebino: jei tėvams pavyksta išpešti iš savo vaikų tam tikrą pareiškimą, kad šie išpažįsta tikį Jėzų Kristų, tėvai atkakliai laikosi to pareiškimo ir jis jiems teikia užtikrinimą bei džiaugsmą. O jei kas ateina ir tuo suabejoja, tėvai iškart sunerimsta. Atrodo, kad mums geriau laikytis įsitvėrus apgaulingos vilties nei išgirsti tiesą.

2016 m. balandžio 1-ją Panevėžyje susirinko bendra Tikėjimo Žodžio bendrijos ir Evangelikų reformatų Bažnyčios komisija tolimesnio ekumeninio bendradarbiavimo galimybėms aptarti. Reikia pažymėti, jog abiejų bažnyčių bendradarbiavimas jau vyksta leidybos, ikimokyklinio, mokyklinio švietimo bei teologinio mokymo srityse.

Holger Lahayne

• Sandora

Septintame skyriuje (Apie Dievo sandorą su žmogumi) aptinkame vieną iš svarbiausių temų tiek išpažinime, tiek apskritai visoje reformatų-presbiterijonų teologijoje – apie Dievo sandorą (sandoras) su žmogumi. Iš karto konstatuojama: „Atstumas tarp Dievo ir Jo kūrinio toks didelis, kad, nors protingi kūriniai turėtų Jam paklusti kaip Kūrėjui, vis dėlto jie nepajėgūs nei suvokti, nei priimti iš Dievo jokio palaiminimo ar atlygio, jeigu Jis pats prie jų neprisiartintų. Todėl Dievas malonėjo sudaryti su žmogumi sandorą“ (7, 1).

Ar jau pradėjote galvoti apie Velykas? Turbūt dauguma esate girdėję Hanso Kristiano Andersono pasaką - „Bjaurusis ančiukas“. Aš asmeniškai vaikystėje žiūrėdavau animacinius filmus apie bjaurųjį ančiuką prieš eidamas į mokyklą. Taip pat žinau dainą – Taylor Swift „You belong to me“, kurioje taip pat yra matomas „bjauriojo ančiuko“ reiškinys, mano močiutė žiūrėjo net keletą skirtingų serialų, kur buvo pagrindinė mintis paremta, jei galima taip pavadinti, pagal „bjauriojo ančiuko“ stebuklą.