Istoriją pamėgau dar nepradėjęs jos mokytis. Pradinėje mokykloje. Kai ėmiau savarankiškai skaityti. Berods, 3-ioje klasėje į mano rankas pateko istorijos vadovėlis. Jau skaičiau įvairias pasakas, padavimus, visi jie mane žavėjo riterių kilnumu, vyriškumu ir nuotykiais. Ir štai, mano rankose kiek patriušusi, bet iliustruota knyga. Ne pasakų, ne legendų, bet mokslinė knyga – tikras 5-os klasės istorijos vadovėlis! Su gražiais riterių, jų herbų, pilių ar batalijos scenų paveiksliukais. Susidraugavau su istorija ilgam. Dar labiau man pasisekė, jog 4-oje klasėje, jau pradėjus mokytis istorijos, mano pirmuoju istorijos mokytoju tapo mūsų fizinio lavinimo ir istorijos mokytojas – Jonas Vilčiauskas! Jaunas, stiprus vyras, ech, mūsų berniukų neabejotinas autoritetas...nebent dėl pareigų nusileidžiantis tik mokyklos direktoriui L. Dilkui. Beje, direktorių taip pat labai, labai gerbėm, o vėliau patyriau, jog ir jam istorija buvo svarbi.

Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos 2015m. lapkričio 14 dienos sprendimu kviečiamas Neeilinis Sinodo suvažiavimas Biržuose šių metų gruodžio 19 dieną. Neeiliniai Sinodai renkasi iki eilinio Sinodo suvažiavimo, iškilus būtinybei išspręsti tuos Bažnyčios valdymo reiklus, kurių neturi įgaliojimų spręsti Konsistorija. Per paskutinius šimtą metų įvyko 7 neeiliniai Sinodo suvažiavimai. Savo reikšme, vieni niekuo neišsiskyrė, o kiti buvo ypač reikšmingi tolimesniam Bažnyčios gyvenimui. Be abejonės patys reikšmingiausi neeiliniai suvažiavimai įvyko Vilniuje 1940 m. sausio 6 d. ir 2013  m. kovo 23 dieną. Abu jie panašūs tuo, jog po ilgos pertraukos Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia išsprendė administracinio vientisumo klausimus. Pirmasis buvo iškilęs dėl Lietuvos valstybės sienų pasikeitimų, kurį laiką neleidusių vieningai veikti visai Bažnyčiai. Antrasis iš dalies panašus tuo, jog Bažnyčia negalėjo veikti vieningai dėl neišspręstų jos atstovavimo klausimų santykiuose su valstybe. Abiejuose minimuose neeiliniuose Sinodo suvažiavimuose buvo labai stipriai išreikšta itin gausios dalies tikinčiųjų bei Bažnyčios atstovų valia Bažnyčios administracinei vienybei atstatyti.

Praėjusį sekmadienį kunigas Frankas van Dalenas buvo svečiuose Tikėjimo Žodžio Bažnyčioje, kur sakė pamokslą. Pamokslą galite pasiklausyti paspaudę čia.

Spalio 7 d. ir lapkričio 7 d. Biržų pilies arsenale ištisą dieną virė diskusijos, vyko paskaitos dėl Biržų miesto ateities. Paskutiniame susitikime buvo sudaryta „miesto ambasadorių" grupė, kurie lapkričio 25 d. susitiko su architektų komanda ir toliau derino atskirų miesto erdvių viziją. Apie susitikimus pilyje jau buvo rašyta spaudoje, apie susitikimą spalio 26 dieną, tikiuosi taip pat sulauksime žinių. Buvau aktyvus abiejų ankstesnių susitikimų dalyvis, juose teikiau savo įžvalgas, dalį pateikiau raštu. Suprantama, dėl laiko stokos susikoncentravau į mums, evangelikams reformatams, labiausiai jautrią – Biržų miesto erdvę prie evangelikų reformatų bažnyčios. Kol yra laikas tomis vizijomis dalintis ir architektai dirba jas išbandydami savo virtualiuose planuose, skubu šias vizijas pateikti mūsų visuomenei, kiek papildydamas ar pataisydamas tai, ką jau esu raštu pateikęs „architektų dirbtuvėms". Tikiuosi, jog šia informacija labiau paskatinsiu mūsų tikėjimo brolius ir seses pasidomėti savo protėvių dvasiniu-kultūriniu paveldu, o taip pat pilietiškai kurti aplinką, kurioje gyvensime, jei tokia Dievo malonė - ateityje.

Lapkričio 12-14 dienomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vyko tarptautinė mokslinė konferencija KUNIGAIKŠČIAI RADVILOS. Garsiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminė.

Konferencijos globėjai – Motiejus ir Mikalojus Radvilos – Nesvyžiaus-Olykos šakos kunigaikščiai, Mikalojaus Radvilos Juodojo palikuonys. Į konferenciją atvyko ir dar vienas Nesvyžiaus šakos kunigaikštis – Dominykas Radvila. Konferenciją organizavo: LDK valdovų rūmai, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas, Lietuvos istorijos instituto LDK Istorijos skyrius.

Tim Challies

Aš noriu išgirsti Dievo balsą. Aš noriu, kad Jis asmeniškai su manimi kalbėtųsi. Aš noriu žinoti, kad tai iš tiesų yra tikras Jo balsas. Negi to norėti yra per daug?

Tai nėra per didelis noras. Iš tiesų, Dievui yra džiaugsmas bendrauti su kiekvienu savo vaiku, ir tai Jis daro pačiu asmeniškiausiu ir intymiausiu būdu. Mūsų Tėvas kalba mums. Jis kalba aiškiai, Jis kalba asmeniškai. Jis iš tiesų tai daro.

Viktorija Liauškaitė

Lapkričio 3 dieną Mokslų akademijos salėje įvyko disputas „LDK savarankiškumo sargyboje", kurio dalyvės - doc. Ingė Lukšaitė, prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė ir prof. Raimonda Ragauskienė.

Minėjimo vakarą pradėjo jungtinio Vilniaus reformatų Giesmės ir Pagirių dainorių choro atliekamos giesmės (vadovė ir dirigentė Janina Pamarnackienė).

VIEŠPATS – mano ganytojas, man nieko netrūksta (Ps 23,1). Šie psalmės žodžiai skambėjo mano širdyje šiltą spalio 4-osios dieną, Konfirmacijos pamaldų pradžioje, suteikdami man ramybės ir pasitikėjimo, einant kartu su kitu konfirmantu Liutauru paskui kunigą Raimondą. Buvo gera matyti susirinkusius žmones. Jaučiausi jų priimta į bendruomenę jau prieš metus, kai tik žengiau savo pirmuosius žingsnius šioje Bažnyčioje. Pirmą kartą pamaldose dalyvavau paskutinę 2014 m. vasaros dieną: iš karto pajutau, kad mano siela grįžo namo, kad tai vieta, kur esu Dievo laukiama ir kur man jauku, kur galiu Dievui kalbėti ir dėkoti, kur svarbiausias yra Jo guodžiantis Žodis ir visus vienijanti Jo meilė.