Kelias (laida evangelikams)

Prieš pat vieną svarbiausių visų pasaulio krikščionių šventę – Velykas, per Didyjį Penktadienį, Biržų evangelikų reformatų parapija rinkosi į vakaro pamaldas. Bažnyčia aidėjo nuo giedamų tiek sakralinių, tiek ir jaunimo giesmių, mažesniųjų krykštavimo. Nors maldos namai ir nebuvo pilnutėliai, tačiau žmonių tikrai netrūko.

Iš Biržų kilusi Irma Zablackaitė - Vilniaus universiteto (VU) psichologijos magistrantūros studentė. Mergina kalba, kad ji muzikuoja tiek, kiek save atsimena, be choro neįsivaizduotų savo gyvenimo. Šiandien ji dainuoja universiteto merginų chore „Virgo" ir su kolektyvu keliauja ne tik po gimtąjį žemyną.

Praėjusio šeštadienio popietę Biržų pilies salėje susirinkę biržiečiai  paminėjo savo kraštiečio, poeto, tremtinio ir pedagogo Petro Zablocko  100-ąsias gimimo metines.

Renginyje dalyvavo poeto žmona Valerija Kazėnaitė-Zablockienė su dukra Danguole, Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas, Biržų evangelikų reformatų bažnyčios kunigas Rimantas Mikalauskas, buvęs poeto mokinys, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Pasvalio skyriaus pirmininkas Povilas Latvėnas, literatų klubo „Versmė" žmonės, kiti neabejingi krašto kultūrai miestelėnai. 

Velykos yra džiaugsminga šventė. Džiaugsmingai skamba bažnyčių varpai, žmonės vienas kitą sveikina, šeimų nariai susitinka ir eina valgyti šventinių patiekalų. Kaip krikščionys evangelikai mes žinome, jog ne mūsų pastangomis ir darbais įgyjamas išganymas, o tik per Jėzų Kristų. Tikrai galime švęsti Viešpaties pergalę, sveikinti vienas kitą ir lankytis svečiuose. Šviesi ir šlovinga krikščionių šventė. Tačiau ir šventėje mes turime būti pasirengę ne tik šlovei ir rūpesčio neaptemdytam džiaugsmui:

"Todėl ir Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą, kentėjo už vartų.
Taigi išeikime pas Jį už stovyklos, nešdami Jo paniekinimą. Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo." (Hbr 13,12-14)

Už miesto, kuris iš esmės, yra žmonių bendruomenės pasiektų saugumo ir komforto garantijų vieta, kentėjo Jėzus. Už vartų, kažkur paribyje, už žmonių gyvenamos vietos, vietoje pramintoje mirties simboliu Golgota (hebr. – kaukolė), kur galimybės baigiasi.

Mes, krikščionys, dėl Jėzaus Kristaus turime būti pasiruošę išeiti iš savo "stovyklos". Juk visą savo gyvenimą mes dažniausiai neužsiimame niekuo kitu, kaip savo gyvenimo "stovyklos" tobulimu. Mes įprantame prie tam tikro maisto, tam tikro pomėgio, mėgstame tam tikrą muziką ir mus nervina, kai esame priversti klausytis kitokios muzikos. Norisi sugrįžti į savo "muzikinę stovyklą". Savo namuose žinome kokie daiktai ir kur padėti, bet nemenkų rūpečių sukelia net ir maži mūsų "stovyklos" įprastinės tvarkos pakeitimai.

Gerb. Jaunime ir visas reformatų surinkime, šį penktadienį (balandžio 18d.) Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje 18val., vyks pamaldos skirtos Didžiajam Penktadieniui, jų metu, kartu su sakralinėmis, bus atliekamos taip seniai girdėtos, bet mūsų visų pamėgtos jaunimo giesmės. Po pamaldų visi iki vieno, o ypač jaunimas, esate kviečiami į šalią esančią kleboniją pabūti bendrijoje. Tevėliai ir seneliai, paraginkite savo vaikus ar anūkus penktadienio vakarą praleisti prasmingai.

Krikščioniškoji teologija gali būti aiškinama labai įvairiai. Turinio atžvilgiu, žinoma, jai visų pirma rūpi Dievas bei Jo pažinimas. Galų gale juk būtent tai ir byloja jos pavadinimo reikšmė: mokslas apie Dievą. Metodo atžvilgiu teologijai svarbiausia įsiklausyti ir paklusti Dievo žodžiui. Prie šių dalykų galėtume pridurti ir daugiau: teologija visų pirma yra teisingo atskyrimo menas. Ši įžvalga nėra nauja. Dar XVI a. Liuteris bei vėliau kiti teologai yra akcentavę gebėjimą teisingai atskirti.

Dievaži, kas yra taip bedieviška, kas žiauriau, kas labiau svetima tikrajam Kristaus tikėjimui už norą ir bandymą tironiškai pavergti žmogaus mintis, kurios <...> yra laisvos, ir sulaikyti nuo tikrojo dievobaimingumo, tikrojo Dievo pažinimo, tikrosios meilės, baimės, Dievo šaukimosi ir kitų krikščioniškų poelgių. (M. Radvila Juodasis, 1556 m.)