Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia jau daugiau nei 25 metus bendradarbiauja su Lipės žemės evangelikų reformatų Bažnyčia. Vienas svarbiausių šios partnerystės įvykių yra trišalės – Vokietijos Lipės žemės evangelikų reformatų, Lenkijos evangelikų reformatų ir Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčių – konsultacijos. Jos vyksta kas dveji metai, o konsultacijų šeimininkai keičiasi. 2013 metais jos vyko Vilniuje, Lietuvoje. Šiemet – Lipėje, šios Bažnyčios Sommerwinkel konferencijų centre, Detmolde. Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios vadovybė nutarė į šių metų rugsėjo 10–13 dienomis vykusias konsultacijas pasiųsti 3 asmenų delegaciją: vicesuperintendentą kun. Rimą Mikalauską, seniorato kanclerę Vitą Ickę ir Krikščioniškojo darželio Vilniuje direktorę Džiuljetą Stankevičienę. Dėl susiklosčiusių svarbių darbo aplinkybių vaikų darželio direktorę teko pakeisti Medeikių vaikų namų „Vaiko užuovėja" direktorei Daivai Janonienei. Lenkijos evangelikų reformatų Bažnyčiai atstovavo šios Bažnyčios vadovas vyskupas kun. Marekas Izdebskis, Sinodo direktorė Ewa Južwiak, Konsistorijos narys kun. Krzysztofas Goralas bei Sinodo bibliotekos-archyvo darbuotojas Krzysztofas Bandola-Skierskis.

Laurynas Jankevičius

Nuraibuliavus vasaros stovyklų šurmuliui paskutinį rugsėjo savaitgalį Panevėžyje rinkosi evangelikų reformatų jaunimo draugijos „Radvila“ nariai iš Biržų, Vilniaus, Kauno ir Kėdainių. Visuotinio susirinkimo metu suplanuoto susitikimo organizavimu rūpinosi draugijos narė Vilma Baltušytė, radviliečius pakvietusi į savo sodybą.

Roxanne Stone

Kiekvieną savaitę penkerius metus rinkdavomės Biblijos studijoms, tačiau į bažnyčią eidavome retai. 2002-2007 metais mūsų maža grupelė virto didžiule, „kartu gyvenančia" grupe. Kartu leisdavome laiką savaitgaliais, atostogaudavome, kai kurie mūsų dirbo toje pačioje krikščioniškoje leidykloje. Kartą per savaitę rinkdavomės namuose, gamindavome maistą ir kalbėdavome apie Bibliją. Mes visi buvome krikščionys, kurie anksčiau lankė bažnyčią ir nuoširdžiai tikėjo Dievu. Tačiau, nelankydami bažnyčios, mes tapome „bažnyčia" vienas kitam, bent jau taip manėme.

Kun.Tomas Šernas

Kas yra svarbu ir kas ne?

Kodėl mokinių vyrų nebuvo prie Jėzaus kapo, kodėl jie lindėjo pasislėpę ir dar užsirakinę? Mokiniai bijojo susidorojimo, nes valdžios požiūriu jie buvo pavojingi maištininko prieš politinę - religinę tvarką Jėzaus bendrininkai. Jiems grėsė jeigu ne nukryžiavimas, tai kiti rimti nemalonumai. Tuo tarpu moterys vertintos kaip nepavojingos galiojančiai religinei, politinei ir viešajai tvarkai. Moterys - nesvarbios idėjų ir politikos, viešo veiksmo lygmenyje. Į moteris valdžia kreipė mažiau dėmesio, ir jos taikos ar sąlyginės ramybės metu galėjo be baimės eiti ten, kur joms reikėjo – į turgų, parduotuves, kapines ir panašiai. Vėliau Bažnyčios priešai susivokė, jog, priešingai viskam, ką jie iki šiol buvo įpratę matyti ir suvokti, moterys yra svarbios tarp plintančių Kristaus pasekėjų ir naujų bendruomenių. Tai liudija Apaštalų darbų 9 skyrius, 1 eilutė. Tačiau visur pasaulyje paplitusi nuostata, jog moterys nėra „pirmieji žaidėjai" visuomenės politinėse grumtynėse bei religiniuose ginčuose, žinoma ir dabar, moderniaisiais laikais. Po II-ojo pasaulinio karo buvo teisiami nacistai, karo nusikaltėliai. Tyrinėtojai pažymi, jog daugybė moterų nacionalsocialistų partijos ir SS organizacijos narių išvengė teisingumo, apsimesdamos nesvarbiomis bei vyrų priverstomis. Vyrų nekaltumu ir nesvarbumu pasauliui yra sunkiau patikėti, bet moterys tradiciškai laikomos mažiau pavojingomis ir mažiau svarbiomis.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia – Unitas Lithuaniae – Sinodas šiame šimtmetyje pirmą kartą išleido (2014) Heidelbergo katekizmą. Ši knyga, kurioje glaustai ir genialiai išdėstyti evangelinės Bažnyčios tikybos pagrindai, yra reikšminga kiekvienam krikščioniui evangelikui. (T. Šernas)

Naujai išleistą katekizmą galite rasti paspaudę ant šios nuorodos - Heidelbergo katekizmas

kun.Tomas Šernas

Kas yra Bažnyčia?

Atsakymo nuorodas randame Šventame Rašte, tikėjimo išpažinimuose ir teologiniuose dokumentuose, kurių oficialiai laikosi įvairios bažnyčios. Romos katalikai į Bažnyčią bei jos prigimtį žvelgia kaip į regimą kunigišką organizaciją, Jėzaus Kristaus pastatytą ant žmogaus Simono-Petro asmens, prižiūrimą ir vadovaujamą vyskupų, kardinolų bei neklystančio popiežiaus – apaštalo Petro įpėdinio. Šioje bažnyčioje moterų vadovių negali būti, taip pat moterų ar kitų pasauliečių balsas gali būti tik patariamasis. Tuo tarpu klasikinė protestantų teologija įvardija Bažnyčią tik kaip Kristaus žodžiu pašauktą krikščionių bendruomenę. Ši bendruomenė – surinkimas turi skirtingus prigimties ir prasmės ypatumus, apibūdinamus kaip regimąją (išorinę) ir neregimąją (dvasinę), taip pat ir kovojančią (esanti žemėje, ji kovoja šventame kare), ir triumfuojančią (esančią danguje) Bažnyčią.

Vaneetha Rendall

Jobo knyga mane sukrėtė, bet ir keitė. Kai pirmą kartą perskaičiau Jobo knygą, sunerimau. Atrodė neteisinga - juk Jobas buvo teisus žmogus! Tačiau metams bėgant, ši istorija keitė mano suvokimą apie Dievą ir mano „kentėjimų teologiją". Ši knyga išmokė mane, jog didžiausias mano turtas yra pats Dievas, o ne tai, ką Jis duoda.

kun. Tomas Šernas

Iš pradžių maniau, jog šio straipsnio pavadinimas turėtų būti kitoks. Jis turėjo atspindėti temą apie moterų tarnystę Bažnyčioje. Tačiau, kai pristatoma tokia tema, nepaisant diskurso plėtojimo krikščionys evangelikai mintyse jau turi neišsakytą klausimą – ar moteris gali vadovauti Bažnyčioje? Dažniausiai šis politiškai nekorektiškas bei nepatogus klausimas diskretiškai apeinamas, nes ir teologiškai jis yra sunkiai atsakomas. Utopinių Gender ideologijų sekėjams ir eiliniams ateistams jau pats klausimas ar gali yra erzinantis ir nekorektiškas, o priešinga nuomonė – visiškai nepriimtina. Žiūrint iš krikščioniškos ortodoksijos požiūrio taško, vien tokio klausimo kėlimas jau yra erzinimas, gundymas ir žmogiškos puikybės skatinimas.