Simona Česnakaitė

Praėjus daugiau nei mėnesiui po stovyklos, galime drąsiai teigti, jog pasiilgome visų ir kiekvieno atskirai! Skaičiuojant jau beveik paskutines vasaros dienas, pamažu apima nostalgija, liūdesys bei džiaugsmas vienu metu, prisimenant vieną geriausiai praleistų vasaros savaičių.

Auksė Skiparytė

Liepos 30-ąją Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje įvyko atminimo ir maldos vakaras „Budėkime dėl santarvės ir taikos", skirtas Medininkų pasienio poste ir kitose vietose žuvusių valstybės tarnautojų ir pareigūnų atminimui. Rimčiai ir susikaupimui parapijos tikinčiuosius, žuvusiųjų aukų artimuosius ir gausius svečius kvietė ilgus metus tylėjęs istorinis varpas, puoštas simboliais ir reformatų devizu: SOLI DEO GLORIA (Vienam Dievui Garbė). Šį varpą naujam gyvenimui atgaivino, skambinimo mechanizmą atnaujino meistrai Algirdas Adlys bei Vytautas Valiukevičius, o į vietą įkėlė UAB „Statmanta" (direktorius Ramūnas Vėrikas) meistrai. Nuo šio vakaro jau kiekvieną sekmadienį varpas primins vilniečiams, kur jie turėtų rinktis ir Viešpatį garbinti.

Šių metų liepos 18-25 dienomis, Kėdainiuose, vyko krikščioniška sporto stovykla – „Žaidimo planas". Jau antrus metus organizuojama stovykla susilaukė beveik dvigubai daugiau vaikų bei vadovų. Mažųjų sportininkų ir Dievo žodžio klausytojų buvo 29, o vadovų 8, dvasinis vadovas, direktorė bei futbolo treneris. Šiais metais, taip pat skyrėsi ir stovyklos trukmė – po praeitų metų gerų atsiliepimų bei atsiradusių naujų idėjų, buvo nuspręsta prailginti stovyklos laiką iki 7 dienų.

Gražina Dagytė

Liepos dvidešimt šeštąją Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios tikintieji minėjo 180 metų sukaktį nuo to laiko, kai 1835 m. liepos 21-ąją buvo pašventintas naujasis, mūrinis (9–asis šeštoje vietoje) bažnyčios pastatas. Po pamaldų bendrystė buvo pratęsta parapijiečių sodyboje prie Merkio.

"Svarbiausia ne pastatas, o žmonės"
„Štai mes jau 180 metų meldžiamės šiame pastate. Jei buvome už miesto sienos, tai dabar esame pačioje miesto širdyje. Ir labai simboliškai tai primena Jėzaus žodžius, jog neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno", - taip į tikinčiuosius Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje praėjusį sekmadienį kreipėsi lektorius Vaidotas Ickys. Kartu su parapijos tikinčiaisiais džiaugdamasis beveik prieš du šimtmečius pastatyta nauja, mūrine šventove, pakeitusia tuomet jau vos besilaikiusią medinę bažnytėlę, pamokslautojas priminė, jog svarbiausia yra ne pastatas, o žmonės, kurie į jį renkasi, kad krikščioniškoje bendrystėje garbintų ir šlovintų Viešpatį. Pasak lektoriaus, to meto tikintieji stovėjo ant paties tvirčiausio pamato pasaulyje – Evangelijos kelio. Būsimasis dvasininkas ragino žmones būti atsargiais ir neapsigauti - nesusigundyti pasaulio siūloma tariama šviesa.

Lietuvos valstybė ir jos institucijos išgyveno savo pakilimus ir nuosmukius, žlugimus. Lietuvos valstybės teritorija keitėsi arba joje šeimininkavo kitų valstybių galybės. Šios, vėl gi, iškildavo ir žlugdavo. Žemėje, kurioje šiandieną galioja Lietuvos Respublikos įstatymai, galime atrasti mažiau nei dešimt institucijų, kurios veikė ir tebeveikia šioje teritorijoje nuo Didžiųjų kunigaikščių Gediminaičių dinastijos laikų. Viena iš jų - Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia. Lietuvos evangelikų reformatų aukščiausioji institucinė vadovybė - Sinodas veikia nuo 1557 metų. Per šimtmečius Sinodas susirinkdavo įvairiose vietose, daugiausia - LDK Sostinės mieste Vilniuje. Nuo 1920 metų Lietuvos evangelikų reformatų Sinodų eilinių suvažiavimų vieta - Biržų evangelikų reformatų bažnyčia, o laikas - Joninės. Kas metai Sinodas susirenka į eilinius suvažiavimus, o poreikiui iškilus - į neeilinius posėdžius. Per 458 metus Sinodas kas metai rinkosi į savo eilinius ar neeilinius suvažiavimus, išskyrus karų ir epidemijų metus. Ilgiausios pertraukos - nuo 1945 iki 1956 ir nuo 1958 iki 1987 metų. Svetima valstybė neleido veikti krikščioniškam Lietuvos evangelikų reformatų Sinodui. Juk originalus jo pavadinimas lotynų ar lenkų kalbose skambėjo nedviprasmiškai - "Unitas Lithuaniae" arba "Jednota Litewska" ir reiškė ne ką kitą, kaip protestantų Lietuvos Sinodą. Nepaisant draudimų, minėto Sinodo priimti Bažnyčios teisiniai aktai nenustojo veikę, Bažnyčia gyvavo ir varge vykdė savo misiją. Iki 1990 metų buvo išlikusios tik 5 evangelikų reformatų bendruomenės Biržų krašte.

„Nuostabi vieta pradėti suprasti..." Taip teologines studijas EBI lakoniškai apibūdino trečio kurso studentas Miroslavas. Kviečiame paskaityti dar kelių EBI studentų pamąstymus apie teologinių studijų naudą krikščionio gyvenime.

Teologijos pagrindų studijos davė daugiau nei tikėjausi

Viktorija Liauškaitė

Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos iniciatyva birželio 6 dieną įvyko biografinė vienos dienos ekskursija po Pietryčių Lietuvą. Labai malonu pažymėti tai, jog šios ekskursijos vadovė buvo draugijos valdybos narė profesionali gidė ir kelionių vadovė Aurelija Arlauskienė.

Oras tą dieną buvo kaip niekados vasariškas ir visi su nekantrumu rinkosi į autobusą. Keliautojų susirinko visai nemenkas būrys – net per 40! Tarp jų draugijos valdybos nariai, Vilniaus ev. reformatų parapijos nariai, žurnalistai ir neabejingi Lietuvos istorijos entuziastai. Visus susirinkusius pasveikino ir palinkėjo geros kelionės Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas.

Ar žinote: Vingio botanikos sode – ir Lietuvos Reformacijos šaknys...
Gegužės 15 d. reformatės senjorės išsiruošė į tulpių žydėjimą, ne, ne į jomis garsėjantį Burbiškio dvarą, kuris sutraukia daug lietuvių, o į Vingio parko vakarinėje dalyje beveik prieš šimtą metų įkurtą Botanikos sodą.

Vilniaus universiteto botanikos sodo istorija labai įdomi ir svarbi reformatams, nes yra susijusi su mūsų Reformacijos istorija, reformatų parapijos įkūrimu Vilniuje.
Vingio dvarvietė*, dar kitaip vadinama Lukiškės, priklausė miestui nuo 1441 metų.