2014-09-04
Holger Lahayne

1933 metais, Vokietijoje į valdžią atėjus Hitleriui, didelę galią įgavo Vokietijos žemių evangelikų bažnyčių viduje susiformavęs judėjimas "Vokiečių krikščionys" (Deutsche Christen). 1934 m. kovą jie pareiškė: "Su Hitleriu išmušė Vokietijos nacijos valanda. Per Hitlerį ateina veikti Kristus, pagalbos ir išganymo Dievas". Pritardami nacionalsocialistinei ideologijai, Vokiečių krikščionys paskelbė rasę, tautiškumą ir nacionalizmą regimaisiais dieviškais "gyvenimo pagrindais", turėsiančiais tapti pamatu visai Bažnyčiai. 

Viktorija Liauškaitė

Jau tapo gražia tradicija pirmąjį rugsėjo šeštadienį Lietuvos evangelikams reformatams susitikti kapinių šventės pamaldose ant Dubingių piliakalnio evangelikų reformatų bažnyčios vietoje.

Viktorija Liauškaitė

Rugpjūčio 31 dieną Vilniuje pamaldų metu pasirašytas Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos susitarimas dėl Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios sielovados patarnavimų teikimo Lietuvos Respublikos kariuomenei. Susitarimą pasirašė Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kunigas Tomas Šernas ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

Šventinėse pamaldose dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos atstovai, Seimo narys Aleksandras Zeltinis, kun. Raimondas Stankevičius, Konsistorijos prezidentas Petras Romualdas Puodžiūnas, Sinodo direktorius kurt. Donatas Balčiauskas, parapijiečiai ir svečiai.

"Ši diena išliks mūsų bažnyčios istorijoje. Švęsdami šią dieną atsimename, jog nuo pat pradžių, nuo Radvilų, Lietuvos karvedžių strategų, laikų bei vėlesnėje tarpukario Lietuvoje ev. reformatai visuomet aktyviai veikė valstybės gyvenime. Atrodytų, jog kariuomenės ir Bažnyčios uždaviniai visiškai skirtingi. Tačiau Bažnyčia ir kariuomenė turi esminį bendrą pagrindą. Paminėsiu du aspektus.

Medininkų tragedijos 23-ųjų metinių minėjimas šiemet vyko kiek kitaip nei įprasta – išvakarėse, liepos 30-ąją, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje  susirinkusieji dalyvavo Atminimo vakare „Budėkime dėl santarvės ir taikos“; liepos 31 d. – Šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, Medininkų memoriale, Antakalnio kapinėse.

Darius Širvys

Mokyti to, kas visiems ir taip atrodo savaime suprantama, - nelengvas užsiėmimas. Krikščionys gerai žino, kad jų tikėjimo esmė yra meilė Dievui ir artimui - tai Viešpaties įsakymas. Tačiau dėl mūsų širdies kietumo raginimas mylėti po kiek laiko gali pasirodyti lėkštokas ar net banaliai sentimentalus. Kur kas džiugesnė žinia apie Dievo meilę mums. Juk visada  maloniau gauti negu duoti, ar ne? Ironiška ir tai, jog, kuo dažniau girdime apie meilę Dievui ir artimui, tuo labiau mūsų „atsparumas“, o gal net įtarumas, šiai tiesai didėja. Todėl Dievas, panašiai kaip už kareivių parengimą atsakingas instruktorius, imasi netradicinių mokymo būdų. Jei tai, kas sakoma, nepasiekia per ausis, pasiekia per kojas - įveikus baudos kilometrus ar per kitokias, susimąstyti skatinančias, pamokas. Pasak C. S. Lewiso nelabojo sielų priešo personažo Paraliaus („Kipšo laiškai“), žmonės yra „gyvuliai, ir visa, ką daro jų kūnai, veikia jų sielas“. Grubokai pasakyta, tačiau įžvalga taikli - asmeninė patirtis skatina įsiklausyti ir kažką keičia mūsų širdyse.

Holger Lahayne

Senojo Testamento Izraelio tautai dešimtinė buvo Dievo nustatyta ir privaloma mokėti savotiška duoklė arba mokestis. Ar ir Naujojo Testamento krikščionims privalu dešimtąją dalį atiduoti savo Bažnyčiai? Ar teisus A.W.Pinkas knygoje Dešimtinės aukojimas sakydamas, kad ir Naujajame Testamente yra „aiškus mokymas, jog Dievas reikalauja dešimtinės iš savo žmonių“? O gal tikrai rastume nemažai pliusų dešimtinės naudai, kuri, anot D.Prince’o, yra „paprastas, praktiškas ir bibliškas kelias piniginiuose reikaluose į pirmą vietą iškelti Dievą“? (God’s Plan For Your Money)

Liepos 30-ąją Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje įvyko atminimo ir maldos vakaras „Budėkime dėl santarvės ir taikos“, skirtas Medininkų pasienio poste ir kitose vietose žuvusių valstybės tarnautojų ir pareigūnų atminimui. Prisimenant žuvusiuosius melsta ramybės ir taikos Lietuvai, Ukrainai ir visam pasauliui. 

Dalia Janušaitienė

Ir šiomis dienomis laidotuvių metu Olandijos reformatų bažnyčiose skamba šie žodžiai: „Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ar mirštant? - Mano vienintelė paguoda yra tai, kad aš kūnu ir siela, gyvenant ar mirštant ne pats sau priklausau, bet esu mano ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė...“ Šis viltį žadinantis teiginys kiek daugiau nei prieš 450 metų buvo suformuluotas viename iš svarbiausių ir įtakingiausių evangeliškų tikėjimo išpažinimų - 1563 m. vokiečių kalba išleistame Heidelbergo katekizme.

Iki šių dienų Heidelbergo katekizmas užima ketvirtą ar penktą vietą tarp daugiausiai leidžiamų ir labiausiai skaitomų krikščioniškų knygų - po Biblijos jį lenkia tik XIV a. parašytas Tomo Kempiečio Kristaus sekimas, XVII a. baptisto Johno Bunyano Piligrimo kelionė bei XX a. pradžioje šventumo judėjimo pamokslininko Oswaldo Chamberso parašyta knygelė Viskas Jo šlovei. Heidelbergo katekizmas išverstas į visas Europos kalbas ir daugelį Azijos kalbų, o iš jo santraukų, pamokslų, kritikos ir apologijų galima sudaryti ištisas bibliotekas [4; 6].