Holger Lahayne

Tikintieji – tarnautojai
Visi tikintieji pašaukti tarnauti Dievui ir savo artimui. Šis tarnavimas reiškiasi Dievui atiduodant visą garbę, o artimui – nuoširdaus darbo pastangas (žr., pvz., Ef 4, 28; 1 Tim 5, 8; 6, 17–19); nuoširdus darbavimasis, idant kitam būtų geriau, yra tarnavimas. Bet visa, ką bedarytume, pirmiausiai turi tarnauti Dievo garbei (Kol 3, 17.22–23; 1 Kor 10, 31). Tarnavimas gali reikštis bet kokioje veikloje. Pamoksle apie Jn 21, 19–24 Martynas Liuteris netgi sako, kad 'sekuliarus' darbas kartais Dievui labiau patinka ir jam tarnauja negu religinis: „Pamaldi tarnaitė, paklūstanti savo šeimininko liepimui ir pagal savo pareigas šluojanti kiemą ar mėžianti tvartą, arba samdinys, taip pat nuolankiai ariantis ir vežantis, abu eina teisingu keliu ir tiesiai į dangų; o tas, kuris meldžiasi šventam Jokūbui, eina į bažnyčią, bet apleidžia savo tarnybą, nepadaro darbo, eina tiesiai į pragarą".

Viktorija Liauškaitė

Šiais, Mikalojaus Radvilo Juodojo jubiliejiniais metais, Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija 2015 metų renginių plane numatė draugijos nariams ir Vilniaus visuomenei pristatyti Reformatų skvero netolimą perspektyvą.

Balandžio 23 dieną Vilniaus ev. reformatų parapijos namuose vyko susitikimas su Vilniaus miesto savivaldybės plėtros departamento Miesto estetikos skyriaus vedėja Vaiva Deveikiene, Miestovaizdžio skyriaus vyriausiąja specialiste Giedre Čeponyte ir Vilniaus plano architekte – projekto vadove Jurga Silvija Večerskyte - Šimeliūne dėl Reformatų parko rekonstrukcijos projekto. Jame taip pat dalyvavo Vilniaus ev. reformatų parapijos klebonas kun.Raimondas Stankevičius, Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas ir neabejingas istorijos puoselėjimui gausus besidominčiųjų būrys.

Vilniaus ev. reformatų parapijai šių metų balandžio 21-oji – išskirtinė diena. Sukako 185 metai, kai (1830 ) buvo padėtas kertinis Vilniaus reformatų bažnyčios akmuo, pažymintis statybos pradžią.

Liepos 21 d. sukanka 180 metų, kai (1835) buvo pašventinta naujai pastatyta Vilniaus ev. reformatų bažnyčia. Statybos iniciatorius – rusų kariuomenės majoras, Vilniaus Sinodo kuratorius Pavelas Strijenskis. Apie jo vargus, renkant lėšas bažnyčios naujo pastato statybai, išsamiai rašyta mūsų „Vilniaus reformatų žiniose" 2000 metų balandį (Nr.3/15/). Skaitytojų atminčiai atgaivinti ir pateikiamas prieš penkiolika metų rašytasis straipsnis.

Gražina Bielousova

Prieš sėsdama rašyti šio straipsnio ilgai kedenau savo prisiminimus bandydama rasto viltingą vienišos motinos įvaizdį lietuviškoje vaizduotėje, bet į galvą įkyriai lindo tik visokie fatališki vaizdiniai. Pirmoji šovusi mintis buvo anaiptol ne viltinga - Antano Vienuolio Veronika, palikta viena su vaiku po širdimi ir prieglobstį radusi tik ežero dugne.

Lietuvos Biblijos draugijos, įsteigtos 1992 metais, viena iš devynių krikščionių Bažnyčių steigėjų yra Lietuvos Reformatų Bažnyčia. Šių metų susirinkime Reformatų Bažnyčiai atstovavo Vilniaus ev. reformatų parapijos klebonas kun. Raimondas Stankevičius, kurt. dr. Renata Bareikienė, LBD direktorių tarybos narė nuo1992 metų, parapijietės Genovaitė Mikalajūnienė bei Danutė Kavaliauskienė.

2015 m. birželio 15 d.- rugpjūčio 21 d. vyks studentų priėmimas į Evangelinį Biblijos institutą (EBI). 2015 m. priėmimas numatytas tik į Vilniaus studijų centrą.  Evangelinis Biblijos institutas siūlo trijų studijų pakopų programas.

Mieli evangelikai reformatai, kartu su pasaulio krikščionimis per Velykas džiaugsmingai švenčiame Jėzaus prikėlimą iš mirusiųjų. Krikščionys šią žinią skelbia viešai, visam pasauliui. Nors šią žinią visi krikščionys viešai skelbia, tačiau nebūtinai visi privačiai ir asmeniškai gyvena šia žinia bei šiuo tikėjimu. Juk ne viskas, ką žmonės viešai deklaruoja mokesčių inspekcijoje, ir yra tai, iš ko jie gyvena. Ir mes, besidžiaugdami Velykų švente neužmirškime, ką švenčiame ir viešai, ir privačiai, ir asmeniškai – Jėzaus prikėlimą.

Krikščioniškos konfesijos skirtingose tautose turi įvairiausių tradicijų, kurių laikymasis papuošia Velykų šventes. Kadangi evangelikai su abejone žvelgia į žmonių tradicijas Bažnyčioje, pakilkime aukščiau tradicijų – į dvasinį lygį. O „dvasinis" lygmuo neretai prasideda gana nuspėjamai. Dažnas bažnyčią lankantis žmogus sutiktų su nuomone, kad jis yra geresnis už kriminalinį nusikaltėlį, kad jis ir jo bendruomenė yra teisingesni už kitus. Taip pat „tradiciniai" krikščionys iš aukšto žvelgia į „netradicinius", visai nesigilindami į tikėjimo subtilybes. Kitai smerkiančiai nuomonei susidaryti dažnai užtenka vien bulvarinės, nekrikščioniškos žiniasklaidos. Bažnyčios tradiciškumą vėlgi suprantame visaip. Vienam Bažnyčia yra tik istorijos būrelio ar muziejaus priedas, antram – priedas prie pareigų universiteto katedroje, trečiam – pozityvus politinis fonas. Jiems krikščionybė yra nepavojinga ir prijaukinta graži tradicija, istorinis ir kultūrinis paveldas. Savo ruožtu, „netradiciniai" krikščionys dažnai linkę save vertinti kaip labiau teisius. Taigi Velykas švenčiame kaip mokame, kaip tikime. Visi stengiamės būti „realistais", to realizmo besisemdami iš aplinkinio politinio – socialinio pesimizmo.